Apie tai, jog tik tėtis gali suteikti tiek paramos, turėti tiek įtakos formuojant jos besiskleidžiantį moteriškumą, vesti ją teisingu keliu, atsistoti tarp jos ir šiandieninės „nuodingos“ kultūros, sukurti joms sveikesnę aplinką. Ir tai, kaip joms atsidėkoja dukros, suteikdamos neišmatuojamą meilę ir susižavėjimą.
Deja, mano patirtis buvo kitokia. Neturėjau aš tos laimingos vaikystės, man ji buvo kažkokia purvina. Kartais galvoju, jog būtų smagu, kad mano atmintis būtų kaip DVD. Tada galėčiau žiūrėti variantą, kurį matė aplinkiniai (kuriems ant manęs buvo giliai nusispjauti), arba galėčiau pasirinkti režisieriaus montažą ir žiūrėti variantą, kurį visuomenei pateikdavo aukštas pareigas einanti mano motina.
Dar galėtų būti įvairių pasirinkčių, kad galėčiau pradėti nuo gerųjų vietų ir neturėčiau vėl išgyventi blogųjų. Galėčiau savo gyvenimą matuoti scenomis, kurias išgyvenau, arba minutėmis, kai galvojau apie savižudybę. Būtų idealu, kad mano atmintyje būtų mygtukas „delete“, tada galėčiau ištrinti savo vaikystę. Trinčiau viską, maždaug nuo gimimo iki tada, kol baigiau mokyklą ir palikau gimtuosius namus.
Gimiau smurtaujančioje šeimoje. Mano tėvai nenorėjo trečio vaiko. Nežinau, ar čia gerai, bet aborto jie nenorėjo dar labiau nei manęs. Tiesa, nemanau, kad jiems labai ir trukdžiau, nes jie taip buvo susikoncentravę į nuolatinius barnius, kad nelabai ir pastebėdavo mane esant. Mažo vaiko psichika nepajėgė suvokti to, kas vyko namuose, todėl buvau nuolat supama paslapčių ir baimių.
Žinojau, kad kalbėti nėra saugu. Dažnai užsidarydavau kambaryje, įnikdavau į skaitymą ar įsivaizduojamo gyvenimo svajones. Aš baiminausi dėl savo saugumo, bet nežinojau, kaip galiu pakeisti situaciją, nežinojau, ar išvis kažką galiu, todėl kaip įmanydama stengdavausi būti tyli, kad tik niekam neužkliūčiau ir neišprovokuočiau konflikto, įniršio, smurto ar prievartos.
Bijojau kitų žmonių pykčio. Visada maniau, kad jų poreikiai yra aukščiau už mano, kad aš su nepajėgi jiems pasipriešinti, juk aš buvau tik niekam nereikalingas mažas vaikas.
Prabėgo mano dienos namuose. Atėjo laikas eiti į mokyklą. Laukiau mokslo metų, nes tai man siejosi su nauja pradžia. Mama man išrinko viduriniosios sesers pirmąją mokytoją, kadangi ji, priešingai nei vyresnėlės, niekada nesikišo į auklėtinių šeimos reikalus. Mano naujame kolektyve buvo daug bedarbių, juodadarbių, vienišų tėvų, skurde gyvenančių vaikų. Dažnai girdėdavau, kad kiti vaikai negali gyventi su tėvais, nes jie geria, grasina peiliu, į jų namus buvo kviečiama policija ir pan. Mano naują kolektyvą dažnai apnikdavo utėlės.
Tada mokytoja, pasikvietusi prie savo stalo asocialų vaikus, pradėdavo „reisus“ po jų galvas ir visiems skelbdavo rezultatus. Man buvo gaila tų vaikų, nes vėliau su jais niekas nedraugavo ir vadindavo utėlėtais. Dar mūsų klasėje pasitaikydavo ir vagysčių, tada mokytoja kratydavo asocialų kuprines. Per pertraukas berniukai mušdavo mergaites.
Tai man buvo visiškai įprasta, nes nuo gimimo žinojau, kad stipresnis visada muša silpnesnį, o silpnesnis nieko negali padaryti, nes, jeigu priešinsis – bus tik blogiau. Žodžiu, lyginant su savo bendraklasiais, nesijaučiau, kad mano šeima būtų kuo nors išskirtinė, nes jų asociali aplinka man atrodė normali.
Nenormali jaučiausi aš pati, kadangi buvau dviem galvomis aukštesnė už savo bendraamžius. Vaikai iš manęs juokdavosi, garsiai pravardžiuodavo krepšininkų pavardėmis. Viskas buvo ne taip blogai, kol mūsų mokytoja pradėjo rūpintis nemotyvuotų vaikų mokslo rezultatais ir grasinti jiems, kad paliks antrus metus, tada jie neva vaikščios su mažiukais, kurie juoksis iš „peraugusio“ vaiko.
Bendraklasiai greitai pasigavo šią mokytojos idėją ir sugalvojo man naują pravardę, tik tą „per“ jie mėgdavo labiau pabrėžti, suteikdami tam dar šlykštesnį ir niekingesnį atspalvį. Pavydėdavau mažoms, smulkioms mergaitėms. Jos man atrodė gražios, laimingos, mėgstamos bendraamžių, tėvų ir mokytojos. Priešingai nei aš – „peraugusi“.
Po kelerių metų susidūriau ir su kitu savo nenormalumu – ankstyvu lytiniu brendimu. Deja, šalia ir vėl nebuvo nė vieno suaugusiojo, kuris būtų turėjęs laiko su manimi pasikalbėti šia tema, dėl to kylančius jausmus, paaiškinti, kas ir kodėl su manimi vyksta. Nežinojau, ką atsakyti į nuolatines bendraklasių patyčias, ar į klausimus, kodėl man auga krūtinė. Nekenčiau savo kūno dar labiau nei savęs, gėdijausi jo.
Nekontroliuojamos patyčios ir pradinukų palikimas be priežiūros baigėsi žiauriomis egzekucijomis. Nuolat kartojosi toks pats scenarijus: klasės berniukai pagaudavo, užlauždavo man rankas ir stebint visai klasei šiurkščiai graibydavo krūtinę. Vaikai papasakojo apie tai mokytojai, bet ši tik su pasišlykštėjimu mane viešai ištardė ir toliau ramiai palikdavo klasėje be priežiūros.
Turbūt būčiau buvusi pati laimingiausia mergaitė, jei būčiau turėjusi tėtį ar mamą, kurie būtų supratę, kaip reikia rūpintis anksčiau bręstančia ir prievartą patyrusia dukra, suradę rūpestingą mokytoją, kuri norėtų prižiūrėti, saugoti, apginti mane nuo prievartos ir patyčių bei leisti saugiai subręsti, nesiejant moteriškumo su prievarta ir negalvojant, kad mergaitė yra tik daiktas, skirtas vyriškosios giminės smalsumui, gašlumui ar dar kokiems ištvirkusiems poreikiams tenkinti.
Penktoje klasėje skriaudėjai susirado naują prievartos auką, bet manęs ramybėje nepaliko. Pradėjo dar žiauriau smurtauti. Kasdien grįždavau namo su naujomis mėlynėmis, apspardyta ar apspjaudyta. Bijojau eiti į mokyklą. Nuolat prašiau mamos pervesti mane į kitą, bet ji tik atkirsdavo, kad visur tas pats, tai aš esu kalta, kad mane muša. Dar pridėdavo, kad nemokantys pritapti prie kolektyvo gyvenime tampa nevykėliais.
Tokia ir jaučiausi – beviltiška nevykėlė, niekinau save, neapkenčiau savęs, jaučiau gėdą net dėl savo egzistavimo. Neturėjau ryšio su savo kūnu, kenčiau nuo depresijos ir panikos priepuolių. Galvojau apie savižudybę, žalojau save. Bandydama tapti „normalia“, nusidažiau plaukus, pradėjau nešioti kontaktinius lęšius, išvemdavau suvalgytą maistą, neidavau į mokyklą be makiažo, bet vis tiek jaučiausi šlykšti.
Pamenu, kai per televiziją rodė senelį, kuris pats vedžiodavo į mokyklą bendraklasių smurtą patiriančią anūkę. Eidavo mokytojų prašyti, kad ją prižiūrėtų pertraukų metu, bet šie nesivargino to daryti. Galiausiai mergaitė nusižudė palįsdama po traukiniu. Atrodo žiauru, bet aš pavydėjau tai mergaitei: ji bent jau turėjo senelį, kuris padarė viską, kad ją apgintų.
Po aštuonerių metų buvau atskirta nuo smurtaujančių bendraklasių. Bet jau buvo per vėlu. Gyvenau savo pačios susikurtoje nelaimėje, naikinau save ir neapkenčiau savęs. Niekam nebereikėjo manęs mušti, aš pati tai dariau ilgus metus, kai skriaudėjai nustojo tai daryti. Tapau niekam nereikalingu daiktu, kuris kadaise gal ir buvo normalus, bet taip seniai, kad net neatsimena, ką tai reiškia.
Dabar aš suaugusi, bet mano viduje vis dar tupi tas mažas suluošintas vaikas, kurio niekas nemylėjo, kuris buvo niekam nereikalingas. Kasdien jam kartoju, kad dabar jis nebėra vienas, kad yra rankos, kurios pridengs jį nuo smurto ir prievartos, kad yra širdis, kuri jam suteiks tiek meilės ir šilumos, kiek jam reikės, kad jis yra žmogus ir turi ką duoti pasauliui. O tas žmogus, besirūpinantis manyje esančiu suluošintu vaiku, esu aš pati.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
