Niekaip negaliu rasti ramybės dėl vieno įvykio, kuris, tiesą sakant, buvo prieš 3 metus. Taip, jau senokai, tačiau tas pats pareigūnas apie save leido priminti ir vėliau.
Dabar nuo pradžių. 2012 metais dar gana šviesų vakarą ėjau gatve. Staiga pajutau smūgius į nugarą, galvą. Daug smūgių, vos spėjau atsitokėti ir tolėliau nubėgti, atitrūkti nuo užpuoliko, kuris ir toliau artinosi, mojavo kumščiais. Kaip aš jam pasipriešinau, tiksliai nepamenu, tačiau apmėtytas akmenimis galų gale nuėjo pro garažus susikūprinęs. Iškviečiau policiją.
Atvažiavęs (vienas) pareigūnas apsidairė, ar yra kas nors. Maniau, jis dairosi užpuoliko. Liepė sėstis į tarnybinį automobilį. Nesupratau, už ką, bet gavau į sprandą (į šoną).
Prie pat policijos komisariato liepė su niekuo nesikalbėti, eiti paskui. Savo kabinete (4 ar 5 aukšte) liepė sėstis ir pats ėmė kažką rašyti popieriuje. Man buvo didelis stresas, nes tokio aršaus užpuolimo neteko gyvenime patirti. Kojas iš nerimo kračiau, o tas pareigūnas liepė man nustoti tai daryti. Visiškai susikausčiau.
Paklausė, ar matau, kas yra ant seifo, esančio prie durų viršaus. Mačiau, kad ten gėlių vazonėlis ir beisbolo lazda. Suvokiau, kad jis mane provokuoja. Tik kam? Tada mintys liejosi įvairiausios – arba grasina, arba nori mano pirštų atspaudų. Pasakiau, kad matau vazonėlį. Jis toliau sau rašė. Paskui liepė prieiti ir pasirašyti tai, ką sukeverzojo. Rankomis uždengė tekstą, o tarp delnų buvo skirta vieta mano parašui. Aš tik dabar pradedu atkurti, kad suveikus savisaugos instinktui (dar kartą po užpuolimo) pasirašiau ne savo parašu. Tada liepė eiti lauk ir su niekuo nesikalbėti (dar buvo darbo valandos policijos komisariate). Man tai buvo dviguba trauma.
Kaip su juo (pareigūnu) susidūriau antrą kartą?
Po metų įvyko antrasis užpuolimas. Jau žiemą. Pasakysiu atvirai – daug metų sergu depresija, tą žiemos dieną buvo stipri panika. Širdis smarkiai daužėsi, vos laikiausi. Tada nusprendžiau eiti kuo lėčiau, kuo ramiau. Atsigavau.
Ėjau paskui senyvo amžiaus moteris, neskubėjau jų aplenkti, nes nenorėjau panikos atakos pasikartojimo. Akies krašteliu mačiau ta pačia kryptimi einančius paauglius, nieko blogo negalvojau, visiškai. Praėjau kavinę. Vis ėjau paskui tas močiutes į darbą (dirbau neįgaliųjų organizacijoje), jau lipau laiptais žemyn palei A.Jucio vidurinę mokyklą. Mane užpuolus, moterų nebeliko. Visas smulkmenas gal rasite byloje Nr. 78-1-00079-13 (pridėsiu pasekmių nuotraukas).
Sėdžiu Plungės policijos komisariato laukiamajame. Girdžiu, lyg iš tolo (o mano būsena buvo labai sunki, lyg nebūčiau čia ir dabar) man kažkas rėkia: „Ir vėl tu čia?! Ir vėl prisidirbai?!“ Pakeliu akis – tas pats pareigūnas. Bet prie jo priėjo kitas pareigūnas ir pasakė, kad nuo manęs atstotų, neva jis gėjus! Tada dar labiau netekau amo. Aš žinau, kaip neadekvačiai (iš nežinojimo, neišprusimo) kai kurie žmonės suvokia sergančius depresija, bet kad tai būtų policijos pareigūnų reakcija. Nejaugi policija vadovaujasi darbe gandais? O ir tas pareigūnas, kuris surašė mano antrojo užpuolimo pareiškimą (jau man pasakojant), man išeinant pasakė: „Na, kaip tu apsiginsi, juk tu gėjus?“
Sergantys depresija kartais situacijas priima kaip neišvengiamybę, priima netgi bausmę, kurios net nenusipelnę, gali atrodyti lyg jau nusikaltę.
Pasaulyje kovojama už žmogaus teises, žmogaus, sergančio depresija, ar pan. Šiame policijos komisariate, rodos, darbuotojai vadovaujasi VBS – liaudiškai: agentūra „viena boba sakė, kita patikėjo“. Mane tai sugniuždė. Ir iki šiol jaučiu nuoskaudą, ką jau kalbėti apie kitus šalutinius depresijos padarinius.
Neįsivaizduoju, kokios yra Jūsų galios, įgaliojimai, tačiau, mano manymu, tokie pareigūnai – konkrečiai tas smurtavęs prieš mane fiziškai ir psichologiškai (dukart), neturi teisės dirbti tokiame darbe, nes nuo to priklauso ir kitų žmonių likimai.
Ačiū, kad bent perskaitėte.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
