Rašau toms, kurios, kaip ir aš, ieško gyvenimo partnerio. Neapsigaukite. Tas noras ir laukimas padaro mus naiviomis. Ir atveria vyrui duris ne tik į širdį, bet ir į namus...
Maždaug prieš metus buvau visiškai praradusi viltį su kuo nors susipažinti, ir tada atsitiktinai perskaičiau straipsnį, kuriame buvo teigiama, jog internete užsimezgusios pažintys dažnai perauga į artimą bendravimą, o tokios poros turi didesnę galimybę išlikti tvirtomis, mat jau iš anksto renkasi antrąją pusę pagal anketoje nurodytus hobius ir t.t. Žodžiu, mažiau netikėtumų.
Nusprendžiau tai išbandyti. Užsiregistravau turbūt populiariausioje ir, kaip man atrodė, saugiausioje svetainėje draugas.lt. Kurdama anketą, rūpestingai rinkausi nuotraukas, stengiausi kuo išsamiau aprašyti hobius.
Paminėjau, jog ne šiaip domiuosi antikvariniais juvelyriniais dirbiniais, bet ir turiu sukaupusi nemenką kolekciją. Papasakojau apie savo pomėgį važinėti po Lietuvos miestelius, leisti savaitgalius gamtoje. Kadangi straipsnyje primygtinai siūlė būti absoliučiai atviriems ir apie save pateikti kuo tikslesnę informaciją, nenutylėjau ir apie šeiminę padėti: išsiskyrusi, auginu ketverių metų sūnų.
Tikėjausi, atsiras žmogus, kurį patrauks mano anketa. Klydau. Patraukė tik iškrypėlius ir tuos, kurie tenori pasityčioti. Pusė žinučių buvo iš „Domina neįpareigojantys? Gal sex savaitgalį užmiesty?“ temos, o kita pusė — „Tai gera kalė buvai, kad vyras su vaiku metė?“.
Supratau, kad kai kuriuos dalykus visgi geriau nutylėti ir pasilikti sau bent jau iki trečio pasimatymo.
Kai ištryniau anketoje nurodytus šeiminius duomenis ir dar plačiau aprašiau savo hobius, jau kitą dieną sulaukiau Igno žinutės. Jis parašė labai kultūringai, sakė ieškantis moters ilgalaikiam bendravimui. Paaiškėjo, jog taip pat domisi antikvaru ir važinėja į gamtą, mėgsta keliones, netgi — nors apie tai pati neužsiminiau! — myli vaikus.
Po trijų žinučių jau paprašė mano telefono numerio. Pradėjome vakarais kalbėtis telefonu, gan greitai pasiūlė susitikti. Laukiau pasimatymo ir jam ruošiausi. Įsigijau naują suknelę, pasamdžiau tam vakarui auklę ir netgi užsisegiau vieną savo kolekcijos dirbinių.
Kai susitikome, bendravome taip laisvai, kad supratau, jog būtų nesąžininga laukti trečio pasimatymo, kad galėčiau papasakoti tiesą. Tad jau pirmajam baigiantis, pasakiau, kad turiu sūnų.
Ignas reagavo ramiai: „Kokio amžiaus? O kur tėtis, ar rūpinasi? Tikriausiai sunku vienai?“ Man kojas pakirto iš nuostabos. Pasirodo, būna vyrų, kuriems ne tik tokia situacija netrukdo, bet jie dar ir geba rūpestingai į ją pažvelgti! Atsisveikinant pati jį pabučiavau. Buvau tikrai maloniai nustebinta.
Netrukus jis pasiūlė susitikti dar kartą ir dar kartą... Pradėjome susitikinėti. Pasisakė, kad netrukus jo gimtadienis, tad nupirkau vietas kurorto viešbutyje ir SPA. Į kelionę pasiėmėme ir mano sūnų. Dar viena didžiulė, nuostabi staigmena man buvo tai, kaip puikiai jie sutarė!
Ėmėm dažniau leisti laiką trise, vaikas buvo laimingas ir pats vis klausdavo, kada vėl ką nors kartu veiksime. Tiesa, ilgą laiką saugojau savo namų erdvę. Kavos, arbatos, pažiūrėti filmą — žinoma, bet nakvoti Igno pasilikt nekviesdavau. Nors ir viskas gerai klojosi, maniau, kad tai gali būti per didelė permaina vaikui.
Ir vieną vakarą, kai susitikinėjome gal jau keturis mėnesius, sėdėjome visi svetainėje ir žiūrėjome „Madagaskarą“. Ignas pakilo, atsiprašė, jog filmo nebaigs, nes ryte turi svarbių darbo reikalų, tad nori grįžti išsimaudyti. Mano berniukas pats pašoko sakydamas: „Pasilik, maudykis čia, mama, ar galima?“.
Turbūt visos, patyrusios, kaip vaikas priima draugą, supranta, koks šiltas tą akimirką jausmas.
Kitą rytą išleidau jį, sakydama, kad po tų svarbiųjų reikalų paskambintų, papasakotų, kaip sekėsi. Atsibučiavome. Vaikas net pro langą žiūrėjo į jį nueinantį.
Tai ir buvo paskutinis kartas, kai matėme Igną. Tą dieną jis nepaskambino. Neatsiliepė. Neatsiliepė ir kitą. Ėjau iš proto galvodama, jog jam kas nutiko. Parašiau kone maldaujančią žinutę, kad bent atsišauktų, jei gyvas. Atrašė, bet skaitydama atsakymą sustingau: „Dūra tu, manai iš tikro kažkam reikia bobos su vaiku?“
Ką gi. Kaip stereotipiniuose filmuose tris dienas vaikščiojau su pižama. Nežinojau, kaip sūnui paaiškinti, kur dingo Ignas, nes pati nieko nesupratau. Sukau ir sukau galvoje įvairius scenarijus kas, kaip, kodėl...
Norėdama kur nors nukreipti mintis, išsiėmiau raižytą medinę dėžę — išvalyti savo antikvarinių papuošalų kolekciją. Ir tada viskas paaiškėjo: joje buvo likę tik du žiedeliai be akučių ir, ironiška, papuošalas, dėvėtas per pirmą pasimatymą su Ignu. Užgniaužė gerklę,
Nemoku apsakyti gėdos, kurią patyriau, situaciją aiškindama draudimui, policijai... Kai tik pradėjome susitikinėti, Ignas iškart pašalino savo anketą iš pažinčių svetainės, sakė, jog tiesiog nebėra prasmės ieškoti bendravimo, kai viską jau rado. Dabar jau suprantu, kas tas „viskas“.
Maniau, kad žinau, kur dirba, bet jo nurodyta darbovietė nežino nei jokio Igno, nei į jį panašaus žmogaus. Po visko atrodo komiška, tačiau jo bute per visą tą laiką taip pat nesilankiau — minėjo, kad gyvena su ligota mama, ir nepatogu kviestis.
Dabar pati savęs klausiu — kaip man nekilo įtarimas? Gėda dėl savo patiklumo, gėda, kad pati įsileidau tokį žmogų ne tik į savo, bet ir į savo vaiko gyvenimą. Ką ten įsileidau — leidau sau įsisvajoti, o vaikui net ir prisirišti.
Savo anketą pažinčių svetainėje iš karto ištryniau. Nebeieškau pažinčių internetu. Pati save vadinu kvaile, tačiau tikrai nemaniau, jog kaip hobį paminėjus antikvarą atsiras žmogus, šitiek padarysiantis, jog jį pavogtų.
Realiame gyvenime vis dar neturiu antros pusės ar didelių galimybių ją sutikti, tačiau šis įvykis atgrasė mane nuo bet kokio virtualaus flirto. Ir kitoms moterims patariu – būkite atsargios ir galvokite, ką apie save rašote internete.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
