Nacionalinio egzaminų centro (NEC) pateikti siurprizai manęs nesutrikdė ir nešokiravo. Esu kalbėjusi su kitais, laikiusiais pernai ir užpernai, tai maždaug žinojau, į ką reikės orientuotis. Mane nustebino tik viena – ką galvoja egzaminus vykdantys mokytojai?
Jų požiūris tikrai neprideda abiturientams pasitikėjimo savo jėgomis. Kiek teko eiti, (matematika, istorija, anglų kalba) pasitiko be šypsenų, mosuodami kažkokiais lapais. Vos peržengus slenkstį, prasideda tardymas: kokioje grupėje, koks numeris? Kur asmens dokumentas?
Prie įėjimo į gimnaziją tikrina, prie įėjimo į egzaminų patalpą – taip pat. Telefonas yra? Nėra? O jei surasim? Dar nespėjus įeiti į egzaminams skirtą patalpą jau pradedi jaustis kaip nusikaltėlis. Nei vienas vykdytojas nepalinki sėkmės, žiūri lyg į būsimą pažeidėją.
Toliau dar gražiau. Du egzaminus teko garbė sėdėti pirmu numeriu. Vykdytojas drebančiom rankom iškelia voką: „Pirmuoju numeriu pažymėtas kandidatas, prieikite ir patikrinkite, ar vokas nepažeistas.“
Prieinu, patikrinu. Viskas tam vokui gerai, būtų galima sėstis ir susikaupti prieš egzaminą, bet ne.
„O dabar atsukit voką ir parodykit visai grupei.“ O kas būtų, jei voko neparodyčiau visiems? Sušaudytų vietoje? Išprašytų iš egzamino be teisės sugrįžti?
Pagaliau egzaminas prasideda. Į tualetą galima, bet palydi iki pat kabinos durų ir visą laiką, kol bandai atlikti tai, ko atėjęs, girdi, kaip už durų nekantriai šnopuoja atlydėjęs asmuo.
Gal ir būtų nieko, bet per istorijos egzaminą į tualetą mus lydėjo vyriškis. Durys užsidaro ne sandariai, tarp staktos ir durų gana nemažas plyšys, o pedagogas nesitraukia nei per žingsnį. Ką jis tikėjosi pamatyti? Vietą, kur slepiu šperas?
Buvo saulėta diena, karšta ir tvanku. Paprašiau vandens. Nespėjau pusės stiklinės nugerti, paėmė ir nunešė. Kyla klausimas, kodėl negalima laikyti stiklinės ant stalo, kol baigsiu gerti?
Pasidarė labai karšta. Nusirengiau švarkelį, pasikabinau ant kėdės. Po sekundės prisistatė susiraukusi mokytoja: „Tuoj pat apsirenk, negalima taip laikyti švarko!“
Klausimas – kodėl negalima? Neturiu pakaušyje akių ir ant nugaros papildomos akių poros neturiu! Net jei būčiau ką nors užsirašiusi ant švarkelio pamušalo, kaip ir kuo aš tai perskaityčiau?
Apsirengiau švarką. Rašiau apsipylusi prakaitu. Tiek to, tokios taisyklės, tik labai norėčiau pažiūrėti į akis žmogui, sukūrusiam tokius absurdiškus reikalavimus. Vandens pasilikti negalima, švarko kabinti negalima. Gerai, kad dar nors kvėpuoti neuždraudė.
Po egzaminų (o laukiau visų pabaigos, kad galėčiau ramiai pasiimti užduotis) mums teko dar mažiausiai pusę valandos kepti tvankiose patalpose. Laukėme, kol mums bus parodyti užklijuoti vokai.
Pasakysiu tiesiai šviesiai – man vienodai rodo, ar bus tie vokai užklijuoti, ar nebus. Po egzamino norėjau tik greičiau ištrūkti.
Keista, kad stebėti vokų užklijavimo ceremonijos nebuvo sukviesti visi anksčiau išėję dvyliktokai. Vadinasi, parašei iki be penkiolikos dvylika ir gali varyti sau – laisvas kaip paukštis, o kas nori būti iki pabaigos, tas sėdės dar pusę valandos ir lauks. Ko lauks?
Taip ir nesupratau, kam mes buvome laikomi. Prasėdėjom, vykdytojai vokus be mūsų užklijavo (net nepamačiau kaip tai įvyko), niekas nieko pasirašyti neliepė ir staiga – viskas, galit eiti.
Išėjau iš egzaminų, taip ir nesulaukusi nei vienos padrąsinančios šypsenos ir nei vieno gero žodžio. Na gerai, mokytojai tikriausiai gauna griežtas instrukcijas, kaip ir ką jie turi daryti, bet ar ten nurodyta būti susiraukusiems, košti žodžius pro dantis? Ar patiems nesumažėtų streso, jei maloniai bendrautų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
