Menais, kūryba domėjausi nuo mažų dienų. Mokiausi Dailės gimnazijoje (Kaune) bei Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
Domėjausi taikomąja ir vaizduojamąja grafika. Pradėjusi magistro studijas, išlošiau žaliąją kortelę ir buvau priversta išvažiuoti. Amerika nebuvo mano svajonių šalis. Niekada apie ją nesvajojau, tačiau norėjau pamatyti mamą, kuri dirbo ir gyveno Čikagoje.
Atvykus į Ameriką man buvo labai sunku. Apie metus neturėjau nė vieno draugo lietuvio, tačiau pamažu pripratau ir pradėjau branginti ir naujus namus. Naujos pažintys atsivėrė po dukters Izabellės gimimo.
Tačiau tuo metu dirbau įvairiausius darbus: degalinėje, aukle, pagal specialybę – grafikos dizainere, vienoje lietuvių kompanijoje.
Tačiau kūrybiškoji mano pusė atsivėrė kiek vėliau – po sūnaus Herkaus gimimo. Prisimenu, fotoaparatą nešiodavausi visada, tačiau niekada nesusimąstydavau, kad jis taps mano gyvenimu ir pragyvenimo šaltiniu.
Mintis fotografuoti gimė netikėtai. Jaučiausi vieniša sėdėdama namuose. Buvau įpratusi prie veiklos, todėl pradėjau fotografuoti savus vaikus. Tada ir pabiro įvairios idėjos, pradėjau save atrasti.
Labai greitai gimė idėja įkurti verslą. Viskas rutuliojosi nesustabdomu greičiu, net pati stebėjausi, kiek daug įmanoma pasiekti, jei sieki užsibrėžto tikslo. Profesionaliai fotografuoju jau metus. Dabar galiu pasakyti, kas labiausiai mane žavi ir kokios fotografijos man labiausiai patinka.
Meilė šeimai, žmogui, o svarbiausia – gyvas ir tikras žmogus tapo mano fotografijų objektais. Ypač mėgstu fotografuoti naujagimius bei besilaukiančias mamas.
Idėjos gimsta dirbant. Šis procesas man yra nuostabus, o fotografuoju dažnai ir neprašydama atlygio. Daugelis mano fotosesijų yra nemokamos. Aš turiu idėją ir žūtbūt siekiu ją įgyvendinti.
Šiuo metu dirbu ties nauju projektu „Dvyniai“. Projektas padeda įgyvendinti visas mano kūrybines idėjas. Jį darau be jokio atlygio. Man tai labai artima tema, nes pati turiu seserį dvynę. Dvynių ryšys yra nenusakomas žodžiais ir ypatingas. Mano ir sesers pavyzdys tai tik įrodo. Abi gyvename skirtingose šalyse – aš Amerikoje, o ji – Lietuvoje.
Labai džiaugiuosi, kad yra galimybė susitikti, nes aš beveik kasmet važiuoju į Lietuvą, o šią vasarą sesuo atvyko pas mus pasisvečiuoti. Abi kuriame, abi domimės menais, abi fotografuojame. Kai gali kažką bendra sukurti ir dalytis savo mintimis, tai yra tiesiog nepakartojama.
Ateityje planuoju ir toliau eiti šiuo kūrybiniu keliu. Kasdien išmokstu vis daugiau. Kiekviena situacija, nauji žmonės, nauji klientai suteikia vis daugiau pasitikėjimo. Tai pat, kad ir kaip būtų keista, susirandu netgi naujų draugų. Ir pagyrų tikrai netrūksta.
Mano puslapyje jau daugybė mano buvusių klientų atsiliepimų. Kartais gaunu netgi vokelius su atvirukais ir gražiais žodžiais ar „arbatėle“. Kiti sako, kad pagaliau atrado savo šeimos fotografą. Tai suteikia pasitikėjimo ir skatina toliau eiti šiuo keliu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
