Aukle tapti niekad neplanavau. Tiesiog kol dar mokiausi universitete, prižiūrėjau sesės mergytę. Po kelių mėnesių pagalbos prireikė ir sesės draugei. Vėliau ši mane rekomendavo kitai pažįstamai. Ta — dar kitai, ir taip išėjo, kad baigusi bakalauro studijas aš jau turėjau darbu užimtas šešias dienas per savaitę.
Įpratau, labai pamilau vaikus, mokėjo man pagal išgales, bet ne „biednai“, todėl nemačiau reikalo ieškotis kito darbo. Per septynerius metus susikaupė daug rašytinių ir žodinių rekomendacijų, į CV gražiai gulė ir augo šeimų, kuriose dirbau, sąrašas.
Todėl pernai, sužinojusi, kad viena pramogų pasaulio atstovė ieško savo sūnui auklytės, nutariau pamėginti. Tą moterį kiek pažinojau iš renginių, TV ir žurnalų, o skelbimą pamačiau internete: juo pasidalino kažkas iš mano Feisbuko draugų.
Savo paskyroje „žvaigždė“ prašė atsiliepti jaunų auklių su patirtimi. Jaunų ir jau turinčių nemažą patirtį nėra daug, tad nepabijojau kreiptis.
Eidama į pokalbį labai jaudinausi. Buvau tvirta tik dėl vieno: tikrai neturiu žalingų įpročių, visos ankstesnės šeimos labai patenkintos, vaikus myliu, į pasimatymus darbo metu nelakstau, tad pareigas atlieku tikrai gerai.
Jaudinausi be reikalo — moteris pasirodė labai maloni, daug pasakojo apie vaiko dieną ir įpročius, taip pat apie savo užimtumą ir naktinius renginius, ir t.t. Net širdis atlėgo, kai po dviejų valandų pokalbio pasakė, kad daugiau neieškos — tikau.
Sutarėme dėl darbo valandų, konkrečių pareigų ir atlyginimo. Šis, tikėjausi, bus pasiūlytas kiek didesnis. Nustebau, kad tikrai pasiturinti mamytė mokės tiek, kiek gaudavau iš jaunų, dar gerbūvio nesusikūrusių šeimų. Galėjau nesutikti, bet pamaniau, kad čia koks testas: pažiūrės, kaip sekasi, ar viena kitai tinkam, o tada jau ir algą pakels.
Pradėjusi dirbti, iš karto pastebėjau keistenybę. Namuose nebuvo maisto. Jokio! Būdavo palikta tiksliai tiek, kiek reikėdavo vaikui (net sudėta į dėžutes: „Pusryčiai“, „Pietūs“, „Vakarienė“) ir daugiau nieko. Net kavos nebuvo.
Kai tarėmės dėl darbo, pasakiau, jog užsiimu tik vaiko priežiūra ir maisto negaminu. Paprastai šeimose kažkas būdavo palikta vaikui, kažkas ir man (ar bent jau leisdavo pasiimti obuolį, pasidaryti arbatos). Juk ateinu pusei arba visai dienai. O čia nieko.
Iš pradžių ėmiau neštis pietus dėžutėje. Bet tuose namuose nebuvo mikrobangų krosnelės — nesveika vaikui ir t.t. Kai pagaliau sukaupiau drąsą ir pasakiau mamytei, jog norėčiau per visą dieną papietauti, bet nematau, kaip tą padaryti, ji atsakė: „Gerai. Bus.“
Ir kitą kartą atėjusi į darbą radau maišą produktų. Jame — receptus ir nurodymus, kaip ruošti. Nusprendžiau nusileisti ir ėmiau gaminti. Kai po kelių dienų vėl išdrįsau ir paklausiau, kodėl aš turiu gaminti, nors taip nesitarėme, man buvo atsakyta: „Jeigu jau išalkusi randi laiko pasidaryti sau, tai gali ir visiems paruošti.“
Kelias savaites taip ir elgiausi, nors nebuvo labai lengva būti ir aukle, ir kulinare. Iki tol tokių sudėtingų receptų nebuvau dariusi.
Kai jau beveik pripratau, dar prisidėjo naujiena: staiga susilaukiau priekaištų, jog namie nešvaru. Kad aš visą dieną būnu viena su vaiku, o jeigu vakare nešvaru, vadinasi aš ir priteršiau. Buvo liepta kas vakarą prieš išeinant išvalyti kriaukles, dujinę ir tualetą.
Kitą dieną atėjusi į darbą iš karto paklausiau to, kas man iki dabar atrodo labai logiška: „Mes nesitarėme, jog gaminsiu, taip pat — valysiu, nesu nei virėja, nei namų tvarkytoja, tad jeigu jau atlieku ir šias pareigas, manau, man turėtų būti pakelta alga.“
Ir ką atsakė mamytė? „Ooo. Turiu pagalvoti. Labai, labai abejoju.“
Ką? Ką čia dar galvoti??? Tuomet ji pradėjo dėstyti savo argumentus – kad tinkamai nelavinu jos sūnaus, o kvailų dainelių ir žaidimų ne gana.
Kantrybė trūko, išėjau tą pačią dieną, iš karto po to pokalbio. Labai gaila vaiko, nes jam tikrai reikia sveiko mąstymo žmogaus, šalia kurio galėtų augti. Bet nemanau, kad spėjo labai prie manęs prisirišti — kaip supratau, auklės tuose namuose keitėsi dažnai.
Labiausiai mane stebina, kad taip elgėsi žmogus, kurį gana dažnai matome viešojoje erdvėje. O svarbiausia, konfliktas kilo dėl pinigų! Juk atrodo, kad kaip tik šitas klausimas turėtų nejaudinti pasiturinčių žmonių. Ypač kai kalbama apie vaiko gerovę ir žmogų, kuris su tuo vaiku praleidžia turbūt daugiau laiko, negu pati mama.
Man į galvą netelpa, kaip galima taip elgtis su darbuotoju, kuris yra atsakingas už patį brangiausią tavo turtą — vaiką.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
