Taip, tas siaubingas „nes“, trenkęs lyg žaibas iš giedro dangaus balandžio mėnesį, privertė pasukti kitu keliu. Tas siaubingas „nes“ privertė nostalgiškai prisiminti bandeles po septynias kapeikas ir paskelbti karą draugui vardu Aš. Nes liepos pabaigoje reikia įlįsti į kostiumą, vesti dukrą prie altoriaus ir perduoti ją žentui.
Kaip minėjau, į komandiruotę, kurioje tebesu, išplaukiau keltu. Kadangi ten vairuotojus maitina sočiai ir veltui, tai bandžiau prisiėsti visam laikui, lyg tai būtų paskutinė vakarienė tarp apaštalų. Taip, būtent – prisiėsti, nes kelte vairuotojams tenka suvalgyti ir kitiems keleiviams skirtą normą, kadangi pastarieji gaili pinigų maistui ir pasislėpę kramsnoja iš namų pasiimtus sumuštinius.
Kas plaukėte keleiviniais keltais, kai išgirstate burtažodžius „krovininių automobilių vairuotojus kviečiame valgyti“, nueikite ir slapta pažiūrėkite, kokie talpūs mūsų pilvai. O svarbiausiai, daugelis iš mūsų nori, kad išaugtų kupra kaip pas kupranugarį ir galėtume dar mėnesį maitintis tomis atsargomis. Deja, gamta taip sutvarkė, kad visas maisto perteklius kaupiasi ne kuproje, o ant pilvo.
Tačiau pažadas nuvesti dukrą prie altoriaus visos šeimos taip mėgstamu kostiumu buvo tas Damoklo kardas, pakibęs virš manęs ir privertęs išlipus iš kelto pabandyti pažaboti apetitą. Be to ir pačiam norėjosi tą svarbią dieną eiti atkišus krūtinę, o ne pilvą.
Išlipęs iš kelto suimu save į rankas, bent jau man taip atrodo. Sunkiausios pirmos dvi savaitės, kai skrandis tokio pat dydžio kaip visas pilvas, o kabinoje kvepia žmonos gaminti kotletai, mišrainės ir t.t.
Nuo pirmų dienų, kaip ir žadėjau, rašau kiek ir ko per dieną suvalgau. Siunčiu namo, šeimyna suskaičiuoja kalorijas ir be jokio sąžinės graužimo drebia – viršijai, mažink normą. Aš nekaltas, ką įdėjote, tą ir valgau – atkertu. Pagal jų skaičiavimus, dirbant sėdimą vairuotojo darbą ir norint numesti svorio, pakanka vandens ir avižinės košės. Tegu kuinas ėda avižas, o aš – Vairuotojas!
Vienu metu norėjosi į viską spjauti, nes žmona mane myli tokį, koks esu, bet ta Mūza koją pakišo, nors dėl to pati pasigailėjo. Parašė rašinį, nusiuntė, o žurnalistai pajuokavo ir paskelbė viešai. Dabar nori nenori reikia kažką daryti. Su savais dar susitarčiau, prisiūčiau švarkui gražias, kaip husarų munduruose kilpas, prasegtas kelnes ant petnešų pakabinčiau, bet skaitytojai pasijuoks ir bus gėda pačiam prieš save.
Greitai užbaigiau namines atsargas, sunaikinau užrašus ir n-tąjį kartą pradėjau naują gyvenimą. Pirmas išbandymas- maisto parduotuvė. Kaip ten bebūtų, šventa dvasia gyvas nebusi, maistą pirkti reikia. Nežinia iš kur atsiradęs vidinis balsas, kuždantis „na, negi neturi valios“, priverčia į parduotuvę eiti ne su vežimu, o krepšeliu.
Kelias minutes medituoju prie pyragų lentynų, nes jos - vienos iš pirmųjų parduotuvėse, kuriose apsiperku. Pakilnoju, įdedu į krepšį ir vėl padedu atgal. Ugdau valią. Susivaldau. Kaukiant iš pykčio draugui, įsidėjęs kuklų vairuotojo rinkinuką, skubu prie kasos.
Penktadienio vakarą prie kasų pasijaučiu kaip raupsuotasis. Visi pilnais vežimais, o aš kukliu krepšeliu. Pamatę traukiasi iš kelio ir, atlaidžiai nužvelgę mano pirkinius, kaip man atrodo, ironiškai taria: prašom, keistuoli, be eilės.
Negaliu žiūrėti į juos. Tik per tokius ėdrūnus lobsta maisto pramonės magnatai ir, kas skaudžiausia, jie nesidalina su alkstančiais. „Atimti ir padalinti“, – desperatiškai surinku mintyse ir skubu į savo apartamentus.
Nesilaikau jokių gudrių mokslinių dietų. Jų įmanoma laikytis kai gyveni normaliu ritmu, o vairuotojų darbo bei poilsio ritmas ir tradicijos netelpa į jokius dietologų rėmus. Paprasčiausiai stipriai mažinu normas, neužkandžiauju ir kartais vakarais nueinu miegoti be vakarienės – bandau badu draugužį marinti.
Patikėkite, tai labai sunku, kai miegi ant šaldytuvo. Jis pas mane po lova. Nė keltis nereikia. Stalčių ištraukei ir imk ko širdis geidžia. Pabandykite savo namuose pastatyti pilną maisto šaldytuvą viduryje kambario, šalia lovą, darbo stalą, televizorių. Kitaip sakant, perkelkite savo gyvenimą į mažą erdvę be teisės ją palikti ir pradėkite mesti svorį.
Žinau, ką pasiūlysite – laikyk šaldytuvą pustuštį. O jeigu karas?! Niekas džiūvėsio nepasiūlys, kol nepradėsi tinti iš bado. Tai ir laikau atsargas, kad juoda diena neatrodytų tokia juoda.
Pirmos kelios savaitės pasibaigus naminiams skanėstams – kažkoks košmaras. Pilve bildesiai, galvoje pagrindinė mintis – noriu valgyti. Mūza staugia kaip vilkolakis, nagais drasko kompiuterį, o namiškiai, peržiūrėję nusiųstą sąrašą vėl atsiunčia griežtą atsakymą – viršijai, mažink normą. Nors tu pasikark!
Vis dėlto pavartęs sąrašą randu, ką galiu mažinti, ką didinti. Mažinu duoną, bulvyčių, dešrelių kiekius. Ir arbatą vakare geriu niekuo neužkąsdamas. Padidinu vandens kiekį ir keiksnoju Mūzą, nusiuntusią rašinį į spaudą.
Nebus rezultatų, bus gėda prieš visuomenę. Sakys, tie vairuotojai visai bevaliai, sėdėdami prie vairo tesugeba iš nosies į burną dėti. O kad ši lieknėjimo atrakcija būtų dar skausmingesnė, draugai paskelbė totalizatorių, kiek numesiu kilogramų ir ar įlįsiu į kostiumą liepos 25-ąją.
Apsupo rūpestingi geradėjai iš visų pusių. Ačiū, ponai, šimtą kartų ačiū, gerai, kad dar apynasrio neuždėjote. Toks jausmas, kad visas pasaulis prieš mane nusiteikė, tačiau tas psichologinis spaudimas labiausiai suteikia jėgų, nes sveikatos problemų kol kas dar neturiu ir išgaliu nusipirkti naują kostiumą.
Kitas išbandymas – keltas iš Olandijos į Angliją. Anksčiau juo tekdavo plaukti kartą ar net du per savaitę. Dabar, ačiū Dievui, rečiau. Būtų mano valia, vairuotojus kelčiau per jūrą galerose ir liepčiau patiems irkluoti, tačiau šiuolaikinės galeros labai geros – be irklų ir gerai maitina. Stalai lūžta nuo maisto, jokios kontrolės ir turi pusantros valandos, kad pasimėgautum sočiu gyvenimu.
Kyla pagunda neiti valgyti, bet valgykloje yra laisvas internetas. Rimtas stimulas pasėdėti. Na ir vis tie magiškai veikiantys burtažodžiai: „Gerbiami vairuotojai...“ Neįmanoma jam atsispirti, nes jis sužadina instinktą: jeigu duoda – čiupk, jeigu muša, kol nesuvalgei, nebėk – grįžęs nieko neberasi.
Įsidedu nedaug, bet prižiūrėtojas, kaip koks provokatorius, maloniai šypsosi ir erzina: „Kodėl taip mažai, gal dar ko nors įsidėkite, šiandien steikas labai skanus, įsidėkite į kitą lėkštę. Jūs šiandien labai liūdnas, gal sergate? Pyragas šviežias, paragaukite, prašom ledų, tai vaistai nuo visų kančių. Šokoladiniai, tokie kaip mėgstate.“
Jis labai stengiasi, kad išeičiau laimingas su atkištu pilvu, o kostiumas liktų anūkams. Nežinau nė kaip reaguoti, kad neįžeisčiau maitintojo, nes jis mane pažįsta ir žino mano apetitą. „I'll be back (aš grįšiu-Red.)„, – atsakau tvirtai ir pabandau nusišypsoti kaip tos frazės autorius. Prižiūrėtojui taip patiko, kad net samtis iš rankų iškrito, bet jis nieko neatsakė.
Valgydamas dar kartą perskaičiau lemtingąjį rašinį, komentarus ir pirmą kartą išėjau iš valgyklos nepersivalgęs. Net malonu, kad radau valios neįvykdyti to I'll be back.
Vieną savaitgalį nusprendžiau sportuoti. Kadangi tokia nevykusi idėja šovė galvon netikėtai, tai, aišku, neturėjau jokių sportinių rūbų. Po skaudžios patirties Anglijoje ir apsilankymo angliškoje ligoninėje, kad būčiau saugus, apsiaviau saugius batus geležiniais galais ir stipriai palaisvėjusius, smunkančius šortus.
Nušlepsėjęs apie penketą kilometrų, staiga susigriebiau, kad tiek pat reikės ir grįžti. Nepatiko būti sportininku. Kol paršlepsėjau, geležiniai batų galai nutrynė pirštų galus, o smunkantys šortai ištrynė šakumą (tarpkojį žemaitiškai) iki kraujo, bet aš nepasiduodu. Kenčiu ir toliau žygiuoju kančios keliu.
Žaizdos sugijo, skrandis sumažėjo, atsirado valia ir dabar jau lengviau. Šuo kariamas pripranta, pripratau ir aš su savo pakeleiviais. Draugas vardu Aš, kuris gyvena pilve, apsikabinęs nugarkaulį sėdi tyliai ir džiaugiasi, kad išvis ką nors dar gauna, o Mūza pradėjo rašyti fantastinį romaną. Žadėjo, kad ten nebus jokių maitinimosi apribojimų ir sėdint prie kosminio laivo lango nereikės verkšlenti – kai aš mažas buvau...
Nesumeluotas P.S.
Nesilaikau jokių dietų, sportavau tik vieną kartą, maitinuosi nereguliariai, nesveikai, paprasčiausiai pažabojau besotį draugą.
* Su didelėmis pastangomis nustojau gerdamas kavą, arbatą malti ką nors tarp dantų.
* Pavyko suvaldyti instinktyvų rankos kaišiojimą į šaldytuvą.
* Neperku jokių pyragų, šokoladų, nes tai kaip narkotikas – atsikandus vieną kąsnį, nesustoji, kol jis nesibaigia. Nėra ir nereikia. Pasirodo, dėl to nemirštu, nors kartais norisi kaukti.
* Į parduotuvę einu būtinai ką nors pavalgęs ir vaikščiodamas tarp prekystalių stebiuosi, kad man nieko nereikia.
* Nesisveriu ir nesimatuoju vyriškos krūtinės apimties, kad nenusivilčiau ar, priešingai, neužmigčiau ant laurų vainiko.
Tiesiog liepos dvidešimt penktąją, jei įlįsiu į kostiumą, bus vestuvės, jei ne, na, tada nežinau...
Skaitytojų dėmesiui!
Autorius skelbia konkursą – spėkite, kiek jis sveria pirmoje nuotraukoje, kiek iki liepos 25-osios numes kilogramų ir ar dukters vestuvių dieną įlįs į kostiumą? Teisingiausiai atspėjusiam K.Grubliauskas padovanos savo knygą „Tamerlano kraujo vaikai“.
Spėti galite mūsų „Bendraukime“ paskyroje Feisbuke (komentaruose po šiuo tekstu) arba siųsti adresu bendraukime@lrytas.lt
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
