Auklės darbas – toks pat kaip ir bet kuris kitas. Aš nesu itin dėkinga prekybcentrio pardavėjai, kad mane aptarnavo, nesakau: „O Dieve, kaip malonu, dėkui iš visos širdies“ ir banko tarnautojui. Jie atlieka savo pareigas, už kurias gauna atlyginimą. Auklė irgi gauna atlyginimą, skirtumas tik tas, kad dažnai savo pareigų neatlieka arba atlieka jas netinkamai.
Jokios geros, pozityvios patirties su meiliai save vadinančiomis „auklytėmis“ neturėjau. Tik karčius neatitikimus. Paskutinė dirbusi, galima sakyti, sugadino mano vaiką.
Dukrai buvo jau penki mėnesiai, kuomet pagaliau pavyko rasti auklę. Ieškojau jau nuo dvejų, tačiau jokios sėkmės. Visos rekomenduotinos tokiam amžiui specialistės dirbo tik didžiuosiuose miestuose, o tos, kurias radau netoli namų, po pokalbio pačios atsisakydavo.
Neslėpsiu – reikalavimai mano dideli. Manau, jų tiesiog išsigąsdavo. Kai kurios leido sau komentuoti mano pasirinkimą samdyti priežiūrą tokio amžiaus vaikui. Esu užimtas žmogus ir nemanau, kad dukra man padėkos, jei ateityje sakysiu „dėl tavęs paaukojau savo gyvenimą“, todėl jo ir neaukoju. Vaikui geriau laiminga mama, negu ragana su „bigudukais“. Na, ne apie tai.
Kaip minėjau, auklę pavyko rasti tik dukrai suėjus penkiems mėnesiams. Prieš įdarbinant, išdėsčiau jai visą auginimo ir auklėjimo planą. Rodės, supranta, sutinka. Bet čia dera pasakymas „jeigu rodosi, tai žegnokis“, nes rezultatas buvo visai kitoks.
Kūdikis gyveno pagal griežtą grafiką. Surašiau jį auklei, prisegiau prie šaldytuvo. Smulkiai išaiškinau kiekvieną punktą, paaiškindama ir jų nesilaikymo pasekmes.
Užteko savaitės, kad pamatyčiau, jog viskas byra. Grįžusi namo maitindavau mergaitę 18 val., bet sekdavosi prastai. Vaikas tapo nevalgus, spjovė pieną ir stūmė nuo savęs buteliuką. Iš pradžių maniau, gal sveikata, bet nuėjus pas pediatrę paaiškėjo, kad viskas geriau negu gerai.
Vieną vakarą grįžau anksčiau ir radau auklę, maitinančią vaiką 17 valandą! Paklausus, kas nutiko, ji atsakė: „Atrodė alkana.“
Lygiai tas pat vėliau nutiko ir su miegu. Popiet vaikui pakanka nusnūsti 10 minučių, tik tada jis anksti nueis gulti ir gerai išmiegos naktį. O maniškė staiga pradėjo keltis naktimis.
Šįkart nebesikreipiau į pediatrę, o iškart paklausiau auklės, kaip einasi diena ir kuriomis valandomis jos ką veikia. Atsakymas: „Popiet gerai pamiegojo, gal pusantros valandos. Žinau, kad parašyta 10 minučių, bet negi kelsi? Jai reikėjo to miego, matyt...“
Atrodė alkana, atrodė mieguista. Atrodė — koks tai matas, leiskit pasidomėti? Jeigu man atrodys, kad lauke šalta, nes užslinkęs šešėlis, tai ar vilksiuosi megztinį, kai termometras rodo 32 laipsnius? Ne. Nes suprasiu, kad atrodyti man gali daug kas, o objektyvūs duomenys yra tokie.
Tad jeigu objektyviai kūdikis valgė 15 val. ir suvalgė visą pietų normą, jis fiziškai negali būti alkanas iki 18 val. Lygiai taip pat logiška, jog po pietų parpusi 1,5val., ji naktį miegos neramiai. „Atrodė“ — kažkas iš astrologų ir būrėjų sferos.
Tik atleidusi ją pamačiau dar vieną netinkamo darbo pasekmę. Dukra nebemokėjo pati užmigti. Nuo gimimo jos nesūpavau, nemigdžiau ant rankų, nedainavau prieš miegą. Vienas svarbiausių kūdikių įgūdžių yra pačiam nurimti ir užmigti. Todėl atėjus laikui miegoti, paguldydavau ją į lovelę, apkamšydavau, pabučiuodavau ir išėjusi iš kambario uždarydavau duris.
Auklė akivaizdžiai nesilaikė tų nurodymų, nes dar du mėnesius po jos atleidimo, mergaitė verkdavo prieš miegą, blaškydavosi, darydavo viską, kad paimčiau ją ant rankų. Regresavo iki vienos savaitės naujagimio amžiaus, kuomet nuolat norėjo būti čiūčiuojama.
Dabar mažylei devyni mėnesiai. Pagaliau didelėmis pastangomis grįžome prie buvusios tvarkos. Dar kelias aukles per tą laiką teko pakeisti.
Ačiū Dievui, mano mama ką tik išėjo į pensiją ir dabar dukrą galiu palikti su ja. Nors močiutės ir laikomos nuolaidžiomis, bet maniškė supranta tiek grafiko, tiek vaiko savarankiškumo svarbą.
Todėl pasiuntu kaskart, išgirdusi auklių skundus.
Šeimininkai blogi, nedėkoja, sako, kad blogai prižiūrit? Daug šansų, kad jūsų šeimininkai normalūs, tiesiog nemokate dirbti savo darbo.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
