Gyvendama su Vytu (taip jį pavadina mano sesuo), turėjau galimybę. Kai Dievo prašiau padėt, jis mane išklausė ir atsiuntė Vytą. Ar aš įvertinau šią dovaną? Ar buvau už ją dėkinga? Ar jaučiausi laiminga? Ne. Nuolat ieškojau preteksto susipykti, kad galėčiau kelias dienas nesikalbėt, miegot atskiram kambary ir prisigerti. Ir vėl (kaip visuose žmonėse) mačiau tik jo trūkumus, nuolat priekaištaudavau dėl dėmesio stokos, o konfliktą galėjau padaryt iš nieko. Tarkim, pasakydavau, kad žinau, jog jis turi kitą.
Kai jis suprato, kad alkoholis mano problema, uždraudė jo turėti namuose, prašė, maldavo, pyko, vijo iš namų ir vėl sulaikydavo. Aš slapstydavausi, gerdavau viena, visuose kampuose turėjau prisislėpus degtinės. Vienu laikotarpiu nedirbau, tad prisigerdavau vos jam išėjus į darbą, kad iki jam grįžtant spėčiau išsiblaivyt ir išsipraust.
Blaivių periodų būdavo. Kartais negerdavau visą mėnesį. Kartais porą savaičių. Pati sau prisiekdavau, kad štai šitas kartas, kai perku sau degtinę – paskutinis. Kad daugiau niekada nebegersiu, verkdama prisiekdavau visiems. Ir kelias dienas tuo tikėdavau pati. Tie, kurie turi tokią problemą, puikiai supras, apie ką aš šneku. Ir tik tie, kurie tai patyrė, patikės manimi, kad tos priesaikos buvo iš tiesų nuoširdžios. Aš tikrai norėjau negerti. Tik padaryti tai vienai, be pagalbos, buvo neįmanoma. O pagalbos aš užsispyrusiai atsisakiau. Niekada neieškodavau, nebuvau pas daktarus, nesigydžiau. Anoniminiai alkoholikai ir jų susitikimai man atrodė visiškas absurdas ir nesąmonė.
Dabar, svarstydama, kodėl niekur nesikreipiau, suprantu, kad taip iki galo niekada sau ir nepripažinau, kad aš alkoholikė. Ir nors kartais nuspręsdavau nebegerti, bet kažkur už sąmonės ribų gyventi be alkoholio nenorėjau. Todėl tie atkryčiai po priesaikų nebegerti būdavo vis ilgesni ir juodesni.
* * *
Santykiai su Vytu vis blogėjo. Slapstytis sekėsi vis sunkiau, išgėrusi keikdavau jį visokiais žodžiais, stumdydavau ir net mušdavau (tas mano būsenas visada matė ir mano sūnus). Kartą, kai jis grįžo po darbo ir atsisakė vakarienės, priekaištaudamas, kad aš vėl gėrusi, trenkiau jam arbatinuku per galvą. Tai buvo pirmas kartas, kai atsisukęs jis smogė man. Smūgio būta stipraus, nes man atrodė, kad praradau sąmonę. Atsipeikėjau lovoje, šlapiais plaukais ir drabužiais. Vytas supylė ant manęs kibirą vandens. Tam pačiam kambary, kamputyje susirietęs verkė mano vaikas.
Dabar skaitydami turbūt labiausiai norėtumėt, kad priėjusi apkabinčiau savo vaiką ir jį nuraminčiau. Tik aš to nepadariau. Rėkdama liepiau jam greitai p...t į savo kambarį ir nekišt iš jo nosies, kol nepakviesiu. Jis pritipeno prie manęs ir ištiesęs rankutę bandė mane paglostyti kažką sakydamas. Iššokusi iš lovos, stvėriau jį už rankos ir baisiai rėkdama išvilkau jį į kitą kambarį. Pati vėl šokau ant Vyto.
* * * Po tokių scenų susiimdavau. Negerdavau. Būdavau ypatingai meili savo vaikui ir vyrui. Iki kito karto. Tarpai tarp tų kitų kartų vis trumpėjo.
* * *
Pastojau. Vytas džiaugėsi, nes vaikų jis norėjo. Man atrodė, kad džiaugiuosi ir aš. Vėl išgyvenau jausmą, kad dabar jau viskas bus kitaip. Kad devyni nėštumo mėnesiai bus blaivūs, o per juos aš atprasiu gerti ir daugiau niekada prie to negrįšiu. Buvau nėščia, kaip man atrodė – laiminga, tačiau kasdien vis piktesnė. Rėkdavau ant sūnaus. Aš nuolat ant jo rėkiau, kartais mušdavau, paskui atsiprašydavau, myluodavau ir vėl rėkdavau.
Nėštumas pradėjo mane nervinti. Vytas daug dirbo, o grįžęs visada pirmiausia paglostydavo mano pilvą. Pradėjo atrodyti, kad jis myli tik tą, kuris manyje, bet ne mane. Per Vyto brolio gimtadienį – pasigėriau. Sėdėjau girta pavėsinėje ir kaip įmanydama stengiausi suvaidinti negirtą. Nėštumas – Dievo dovana – nuo gėrimo manęs neatbaidė. Niekas nepasikeitė...
* * *
Gimė neišnešiota, silpna mergaitė. Dėl mano gėrimo ir rūkymo nėštumo metu, ji kentė deguonies badą. Taip sakė gydytojai.
Vėl slapsčiausi, vėl viena, ir vėl gėriau. Kai dukrai buvo trys mėnesiai, su kaimyne atšventėm šią sukaktį. Kažkas, pamatęs mane visiškai girtą einančią keliu įsikibusią į vežimėlį, kurį stūmė sūnus, paskambino Vytui. Tada antrą kartą jis mane sumušė. Aš, visa girta, voliojausi ant grindų, keikiausi bjauriais žodžiais, verkiau. Per barzdą tįso seilės ir kraujas. Mušk mane, mušk – vis kartojau – trenk man dar stipriau. Užmušk mane!!! Jis sėdėjo rankomis suėmęs galvą. Tada atsistojau ir pati jam kirtau. Vėl smūgis. Atsijungiau.
* * *
Atsibudusi namie neradau nei Vyto, nei vaikų. Kambary sėdėjo sesuo. Mano veidas nuo smūgių buvo mėlynas. Ji apkabino mane, prisiglaudė ir taip sėdėjom. Pravirkau. Verkiau garsiai ir ilgai. Verkiau amžinybę.
Ji pasiūlė mane nuvežti į ligoninę, gydytis nuo alkoholizmo. Sakė, viskas sutarta. Tereikia man sutikt. Iškeikiau ją. Pasiūliau pačiai gydytis, jeigu reikia, o mane palikt ramybėj. Pati susitvarkysiu – atšoviau jai. Ir vėl pati tuo patikėjau.
* * *
Melavau.
* * *
Pabudau nuo skausmo. Siaubingo, veriančio skausmo. Su kiekviena sekunde jis darėsi vis baisesnis ir nepakeliamas. Raičiausi ant grindų, dejavau, paskui pradėjau rėkt. Susiradusi vaistų nuo skausmo išgėriau kelis iš karto. Nepadėjo. Supratau – mirštu. Tyliai, kaip tik galėjau, atsėlinau į kambarį kur miegojo vaikai, atsiklaupiau prie lovos, laikiau sūnaus rankytę savo delnuose ir atsisveikinau. Tai buvo viena baisiausių akimirkų mano gyvenime. Matyti savo vaikus paskutinį kartą.
Dievas!!! Jis mane išgirs!!! Dieve, prašau, leisk man gyventi. Prašau, prisiekiu Tau savo gyvybe, jeigu dabar mane išgelbėsi, daugiau niekada nebegersiu! Prisiekiu Dieve. Gelbėk. Noriu užauginti savo vaikus. Prisiekiu Tau savo ir savo vaikų gyvybe. Daugiau negersiu. Neleisk man numirt!
* * *
Niekada nežadėkite to, ko negalit ištesėt. Ypatingai – Dievui. Atleisk man, Viešpatie.
* * *
Nemiriau. Nors susirgimas buvo rimtas, pasveikau. Visi kaip susitarę kartojo – nori gyvent – keisk gyvenimo būdą. Alkoholis tau pavojingas.
Meluoja jie. Visi meluoja. Gąsdina.
* * *
Jie buvo teisūs. Aš tai žinojau. Tik jeigu būčiau tai pripažinusi, būt reikėję gydytis. O aš, kaip ir sakiau, šito sau niekada nepripažinau.
* * *
Po ligos negėriau. Buvau pikta, nervinga, nieko nemylėjau, bet negėriau. 3 mėnesius. Ir pradėjau galvoti, kad man bus pavykę. Štai – galiu negert. Net į parduotuvę nuėjusi labai ramiai praeidavau pro lentynas, kuriose sudėtas alkoholis. Šiuos mėnesius kaip laimingiausius atsimins mano sūnus ir buvęs mano mylimasis. Dukrytė dar maža, todėl ji tik žinos, kad turėjo mamą, kuri… viską pragėrė. Juk būtent tiek jai apie mane galės papasakoti jos tėtis.
O…bet…tačiau… Po trijų mėnesių su draugėm išgerta taurė vyno vėl sudėliojo taškus ant i. Tą patį vakarą vėl gėriau viena.
* * *
Vytas mane paliko. Parašė, kad negali taip gyventi. Negali gyventi su moterimi, kuriai alkoholis svarbiau už tėvus, už vaikus, už šeimą, meilę net gyvenimą. Negali su manim gyventi, nes jis, ramus ir geras vyras, pavirto smurtautoju. Jam gana. Parašė ir išėjo. Tiesa, ne vienas. Pasiėmė dukrą. Sūnaus taip pat prašė važiuoti kartu, bet jis pasislėpė ir laukė, kol Vytas išvažiuos. Nepaliko manęs. Tą vakarą aš miegojau girta.
* * *
Grasinau Vytui kuo tik galėjau, paskui maldavau, verkiau, prisiekinėjau negerti, kad tik grąžintų dukrytę. Jis pasiūlė kreiptis į teismą, pasakė, kad turi filmuotos medžiagos, kaip atrodau girta, turi liudininkų, kurie žino apie mano degradaciją. Jeigu dar kibsiu prie jo ir dukters, tai neteksiu ir sūnaus. Ar nuleidau rankas? Taip… Gailėtis savęs – puikus pretekstas gerti.
* * *
Dvi savaites po jo išėjimo vaidinau išdidžią ir buvau pasiryžusi visam pasauliui įrodyti, kad neprapulsiu. Kad aš ne girtuoklė. Kad gyvensiu ir negersiu. Dvi savaites. O tada… Tada gėriau juodai. Už paskutinius turėtus pinigus prisipirkau degtinės. Daug. Ir tas mano gėrimas virto baisiausiu košmaru mano sūnui. Jis neteko visko: žmogaus, kurį laikė tėvu, sesės, kurią pamilo pirmą sekundę vos pamatęs, ir mamos, kuri virto zombe. Aš nežinau, ką jis valgė, nežinau, kaip miegojo. Jis matė mane geriančią, rėkiančią, verkiančią. Matė, kaip stoju ir kaip krentu, nes nepajėgiu paeiti. Matė, kaip griūdama prasiskėliau antakį, o jis savo mažom rankelėm valė mano kruviną veidą ir prašė nemirt.
Jis miego ten, kur miegodavau aš. Virtuvėj ant žemės, vonioj, lauko kamarėlėje. Miegodavo šalia kaip ištikimas šuniukas, nesitraukdamas nė per žingsnį. Vieną naktį prabudau nuo šalčio. Buvo ruduo. Aš gulėjau nukritusi prie obels. Mano sūnus gulėjo šalia.
* * *
„Noriu jums kai ką pasakyti... Aš labai jus myliu. Esat man brangiausia, ką turiu. Labai noriu, kad užaugę mane prisimintumėt gerą. Ir laimingą. Besišypsančią. Labai noriu, kad prisimintumėt pasakas, kurias sekiau. Lopšines, kurias dainavau. Visas tas linksmas dienas ir žaidimus kieme. Maldeles ir bučinius prieš miegą... Noriu, kad širdyje išsaugotumėt jaukių ir saugių namų jausmą. Labai myliu. Ne, net ne labai. Kažkaip taip, kaip neina pasakyti. Jūs – mano dovana“.
...kaip baisiai ironiška ir žiauru, norėti to, kas neįmanoma. Juk prisiminti to, ko niekad nebuvo, jie negalės...
* * *
Ilgai be vyro aš negyvenau. O kaime visada yra tokių, kurie pasiruošę paguosti vienišą moterį. Naujasis mano draugas buvo priešingybė Vytui. Jis mėgo išgerti, tingėjo dirbti ir jį erzino mano vaikas. Kartais, kai iki pietų po vakarykščių girtavimų gulėdavom lovoj, mano berniukas įsliūkindavo į mūsų kambarį, pasakydavo „labas rytas“ ir stovėdavo tarpdury, matyt, tikėdamasis, kad jį pakviesiu pas save. Kartais taip padarydavau – prisiglausdavau tą mažą žmogelį prie savęs, o jis savo rankutėmis apsivydavo man kaklą... Taip būdavo retai. Vos tik prabudęs mano sugulovas jam liepdavo nešdintis į savo kambarį, o tada stipriai išbardavo mane, kam į mūsų lovą vaiką įsileidžiu. Jam nejauku, nes jis mėgsta miegoti nuogas.
* * *
Mama, gelbėk! Padėk. Mamyyyteee!!! Prabudau nuo riksmo. Miegojau girta, todėl susiorientuoti, kas ir kur rėkia, buvo sunku. Šiaip ne taip svyrinėdama nuėjau šauksmo link. Virtuvėje sugyventinis kumščiu auklėjo mano vaiką. Šis jam kažką negražiai atsakė. Puoliau ginti. Tada vyriškai gavau pati. Po auklėjamosios programos aš žagsėjau gulėdama kraujo baloj, o sūnus palindęs po stalu cypė.
* * *
Skausmas baisiais dūriais prikėlė naktį. Rėkiau balsu. Išėjusi į kiemą parkritau ir iš skausmo dantimis roviau žolę, voliojausi ir cypiau. Kai balsas nuo rėkimo dingo, o skausmas vis stiprėjo, šiaip ne taip paršliaužiau namo ir išsiėmusi visus turėtus vaistus išgėriau. Nežinojau, nuo ko ir kam jie skirti. Norėjau, kad nustotų.
Ligoninėj pragulėjau dvi savaites. Pasikartojo ta pati liga. Kai skausmas nuslopo, prašiausi namo. Prieš išeinant, atėjusi daktarė tepasakė – kito karto, kai jūsų akys mus matys, gali nebebūti. Kitas kartas gali būti ir paskutinis. Arba geri. Arba gyveni.
Gėriau.
* * *
Ar ką nors mylėjau? Vaikus? Tėvus? Seserį, brolį? Vyrą? Gyvenimą? Egoistiškai, nesuprantamai savanaudiškai – man atrodė, kad taip. Myliu visus. Iki skausmo myliu. Tik jie nesupranta, kad geriu dėl to, kad man blogai. Kad taip nuplaunu savo gyvenimo baisumą. Myliu juos labiau, nei jie mane myli. Nes aš jų neteisiu, o va jie su savo prašymais negerti, moralais, amžinom pagalbom, gydymais ir visokiom nesąmonėm neleidžia man gyvent. Jie visi manęs nekenčia. O aš juos myliu. Priimkit mane tokią. Mylėkit mane tokią. Man taip jūsų reikia...Gaila savęs. Vėl geriu...
* * *
Vytas per mėnesį sykį vienai dienai atveždavo mano dukrą. Ruošdavausi, išsimaudydavau, pasidažydavau. Vakare, kai ją išsiveždavo gerdavau ir verkdavau balsu. Sūnus taip pat užsidarydavo kitam kambary. Ir jis verkė...
Vieno tokio pasimatymo metu pasitikau juos daug gėrusi ir mažai miegojusi. Visaip jam įrodinėjau, kad esu negėrusi, kad neužmiegu, tai geriu migdomuosius, nuo jų esu tokia apsvaigusi. Kad jau savaitė beveik nemiegu. Nepatikėjo. Atsisakė man ją palikti. Kai jis su dukrele įsisėdo į mašiną, iš kambario išbėgo sūnus. Atsidaręs dureles, jis bučiavo sesei galvą, kojytes, rankutes ir verkė...verkė...
Jie išvažiavo. Vakare į mano namus atvažiavo vaikų teisių apsaugos darbuotojos.
* * *
Tu čia kaltas. Tu. Jei nebūtum ten cypęs prie tos mašinos kaip žioplys, niekas tų kobrų iš vaikų teisių būtų nekvietęs. Dabar galėsi būt laimingas. Galėsi gyventi be manęs. O aš, kai tave atims, numirsiu. Ir tu dėl visko būsi kaltas... Supratai???!!! Ar supratai, tavęs klausiu???!!!
* * *
Tarpais atsimenu tylų sūnaus meldimą – nemirti... Ir vėl tyla. Tada vėl šalto vandens pliūpsnis į veidą, vėl jo ašaros... Mama, atsiprašau... Būsiu geras... mamyte, nemirk... ma... Vėl garsas išnyksta...
Mane rado gulinčią vonioje. Apsišlapinusią, prakirsta lūpa. Aplink visur mėtėsi tušti buteliai. Mano vaikas sėdėjo atsirėmęs į sieną ir ant savo mažų kelių laikė mano galvą. Kad man nebūtų šalta – užklojęs rankšluosčiu.
* * *
Jeigu šiandien galėtų būti išpildytas vienas vienintelis mano noras... norėčiau, kad mano sūnus manęs neprisimintų. Kad jo gyvenime išvis nebūtų buvę manęs.
* * *
Čia tik maža dalis mano gyvenimo. Epizodai. Jie vis kartodavosi. Daugiau mažiau panašūs vienas į kitą. Lėbavimai, girtavimai, smurtas, riksmai, iš siaubo išplėstos vaiko akys. Pyktis, savigrauža, neapykanta, savigaila ir saviapgaulė. Ašaros, kančios. Malda. Gėda.
Ir su kiekviena pragerta diena vis tylesnis ir vis mažiau girdimas mano šviesiosios pusės balsas.
Aš turėjau daug galimybių, kai dar galėjau sustot. Dievas mane mylėjo ir siuntė man pamokas ir dovanas. Tik aš niekuo nepasinaudojau. Nuo alkoholio mano protas vis silpo. Kūnas taip pat... Šiandien aš mirštu. Chemoterapijų, išsekęs ir nualintas organizmas – neatlaiko. O net jeigu ir atlaikytų, mano vėžys nepagydomas, greitas ir neatšaukiamas. Laiko aš neturiu.
Tų, kurie skaitys tai, ką paskubomis surašėme, iki galo, prašau dalintis šia žinia. Ir gal tos, kurios šiandien geria, dar tame etape, kuriame galima sustot. Gydytis, ieškot pagalbos. Priimti ją iš visų, kurie tik siūlo bent kokį būdą nebegerti. Aš pragėriau viską. Ir su šia baisia našta išeinu... Nesitikiu, neprašau ir nenoriu, kad po mirties Dievas priims mane į savo glėbį... Už visas suteiktas kančias man bus atlyginta. Nepatikėsit – bet tai guodžia...
* * *
Ši istorija neturi laimingos pabaigos... Bet Tau dar nevėlu... Kol plaka širdis, tol turi galimybę pakeisti savo gyvenimą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
