Vienas iš skelbimų ypač patraukė dėmesį – galimybė įsidarbinti privačioje televizijos kompanijoje. Man 26, esu dirbęs kompiuteriu dvejus metus, o vaizdą montuoju šešerius. Pagalvojau, kad čia bus puikios perspektyvos.
Užaugau mažame provincijos miestelyje, taigi išvyka į Vilnių man – įvykis. Kaip vėliau paaiškės, esu pakviestas už sąlyginai gerą atlyginimą dviem mėnesiams išvykti į komandiruotę Ispanijoje. O geriausia naujiena – filmuosime futbolą gyvoms transliacijoms internetu.
„Nesu labai geras futbolo žaidėjas, bet galbūt geras filmuotojas“, – pagalvojau.
Žadamos geros sąlygos. Esu linkęs sumažinti savo išankstinius lūkesčius. Kad netektų nusivilti, slepiu naujienas iki paskutinės minutės. Jaučiuosi tarsi laimėjęs loteriją. Senelis džiaugiasi sužinojęs, kad pagaliau įsidarbinau.
Pirmiausia esu išbandomas. Kviečia apsilankyti Šiauliuose filmuoti krepšinį. Įdomu, nauja. Vienerios varžybos, dvejos varžybos. „Egzaminai išlaikyti, – sako. – Skrendam.“ Kada? Po Naujųjų man el. paštu atsiunčiami bilietai su mano pavarde, rezervuoti 2015 metų sausio 25 dienai. Pagaliau!
Iš Vilniaus skrendame iki Olandijos, tada – į Ispanijos pietuose esantį miestą Alikantę, kur mus pasitinka privatus kompanijos mikroautobusas, gabensiantis iki mažos pakrantės gyvenvietės, pavadinimu La Manga.Vidutinė temperatūra sausio-vasario mėnesiais ten apie 15 laipsnių. Kai Lietuvoje – sniegas, tai 15 laipsnių atrodo kaip gegužė.
La Mangoje daugiausia gyvena britai, ten įsikūrę Skandinavų kuruojami futbolo stadionai, organizuojamos tarptautinės varžybos. Tai ir yra mūsų dėmesio objektas – planuojama per du mėnesius nufilmuoti apie 100 futbolo varžybų. Esame labiau nei pasiruošę.
Vos atvykus pastebima lengva sumaištis dėl gyvenamos vietos. Apartamentuose sąlygos geresnės nei tikėjomės – suprantama, kiekvienas nori minkščiausios lovos ir gražiausio kambario. Metame burtus.
Pabudę ryte pamatėme kieme siurprizą – didžiulį privatų baseiną. Kabelinė televizija veikia. Internetas, virtuvė ir, žinoma, geriausia naujiena – papildomai už tai nereikės mokėti. Viskas apmokėta kompanijos, kuriai, deja, šiuo metu priklausome kaip kačiukai.
Nieko tokio. Išsitiesiu ant lovos ir pasigirsta durų beldimas, kas kartosis kasdien. Pabundam, kava, durų beldimas – važiuojam į darbą.
Taigi, privažiuoja autobusiukas, sulipame. 7 kilometrai iki darbo. Ištiesiame kabelius kameroms iki „centriuko“ ir nepamirštame – saugome žalią stadijono veją. Nufilmuojame 1-2, kartais net 3-4 varžybas per dieną, susitvarkome. Grįžtame vėlai vakare namo. Laisvadieniai retenybė, bet būna.
Buvau geros nuotaikos ir ramus nuo pirmos dienos, tiksliai žinojau, ko čia atvažiavau – šviežios unikalios patirties. Tad taip ir dirbu – noriu pažinti įrankius, suprasti darbą, infrastruktūrą. „Jeigu atlyginimas nėra toks labai didelis, tai bent žinių bagažą parsivešiu“, – svarsčiau.
Atidžiai klausiausi režisieriaus pageidavimų. Mano kamera ketvirta, dešiniame futbolo stadiono ketvirtyje. Filmuoju daugiausia futbolininkų emocijas, vartininką, prasižengusius palieku ramybėje – fiksuoju pakritusius skausme. Tokių būta daug... Tuo metu mano kolegos filmuoja laimėtojus...
Futbolas – grubus žaidimas. Deja, panaši atmosfera ir filmuotojų komandoje. Negerai, galvoju...
Už klausimus nuo pirmos dienos baudžiama psichologiniu smurtu. Šaukiama, keiksnojama, būta net fizinių perspėjimo signalų. Neva, ko čia atvažiavai, kad nemoki laido pratempti. Bandai – šaukia, kad blogai tempi.
Niekas nepasakė, kuo skiriasi mėlynas kabelis nuo oranžinio. Kodėl ant mano kameros esančioje dėžutėje blykčioja raudona lemputė – gal kažkas sugedo? Kas vyksta? Taigi, pamokos vyko skaudžiausiu – bandymų keliu. O galėjo būti paprasčiau – 10 minučių instruktažas ir važiuojam, adaptuojamės...
Vaizdas tiek iš mano kameros, tiek iš kolegų – perduodamas vadinamam „transliacijos centrui“, kuris veliau apdorotą vaizdo medžiagą siunčia internetu žiūrovams. Pastarieji moka mokestį, kas, akivaizdu, – šio verslo šerdis.
Orai dažniausiai vėjuoti – stadione reklamos blaškomos, kamera tabaluoja. Vėl kažkas šaukia: „Blogai filmuoji, nedrebink kameros, nedrebink kameros!“ Pertraukėlė. Visi parūkom. Laikau liežuvį už dantų, nes pastebėjau, kad kiekviena pašalinė mintis sekina dėmesio resursus. Dar pastebėjau, kad didesnis cukraus kiekis neleidžia susikoncentruoti darbo metu. Mažinu...
Stebiuosi išmanumu žmonių, kurie mums nuotoliniu būdu iš „centriuko“ per ausines diktavo, kas turi būti filmuojama, koks rungtynių statusas ir pan. Tikri profesionalai! Klientas, panašu, patenkintas. Gerai, stengiamės ir mes – „juodadarbiai kameristai“.
Antras kėlinys prasidėjo ir pasibaigė. Važiuosime namo. Pradžiai, susitvarkykim. Tvarkomės, vėl šaukia, kad blogai kabelis suvyniotas – ne ta ritė.
Supratau, kad norėdamas išlikti privalau prisitaikyti. Tačiau per pusę sezono susikaupė daugybė nuoskaudų, buvo išgirsta per daug negražių žodžių, o tai supriešina komandą ir sekina organizmą. Susirgau.. Dvi dienos – vėl sveikas.
Tiesa, dažniausia buvo grasinama išsiųsti namo. Čia mano pagrindinė teksto mintis. Grasinimas netekti darbo, kai esi beveik 3000 kilometrų nuo namų. Prašau atnešti popierius. Sakau - pasirašysiu ir važiuokim, tačiau nematau net mažiausios klaidos padarytos, kurios nebūtų lėmusios aplinkybės.
Bėgant savaitėms darėsi įdomiau – taip gerai pažinau kiekvieną filmavimo aikštelės aspektą, kad galėjau netgi riebiai atkirsti viršininkams, kai buvau kritikuojamas dėl darbo stiliaus. Akivaizdu, kažkam pasirodė, kad žinau per daug. Vėl blogai.
Atsirado laiko mėgautis futbolo rungtynėmis, kokių gražių įvarčių būta. Vienas net su galva įmušė… Būta ir merginų futbolo – čia visai komandai atokvėpis, nes 10 vyrų kažkur toli nuo namų, nuo žmonų – seilėjasi gražias kojas pamatę, o čia 22 kojos vienu metu stadione laksto – ir vos pilnametės. Operatoriai daro „zoom“ (liet. priartinti). „Centriukas“ šmaikštauja per ausines.
Jaučiau, kaip smegenys pradeda optimaliai dirbti su nauja informacija. Pažinau kamerą, aikštelę. Net pavienius futbolininkus pradėjau atpažinti. Vėlgi – jaučiu spaudimą, kad per daug žinau. Atsakau režisieriui, kad stengiuosi visa esybe atsižvelgti į jo patarimus. Supratau – galvoti draudžiama, vėl bandau prisitaikyti. Dar vienas grasinimas išsiųsti namo.
Turėjau tris viršininkus – buhalterį, režisierių ir administratorių – vienas paskui kitą sutardami, kad blogai dirbu, ir neįvardindami, kur problema, jie mane taip stumdė visą mėnesį. Jaučiausi įspaustas į kampą. Slaptame pokalbyje užsimenama, kad esu nemėgstamas komandos narių.
Vakarienės metu apie tai prakalbus viešai, informacija paneigiama. Kažkoks susipriešinimas jaučiamas. Kažkas meluoja? Greičiausiai... Nebūsiu tyrėju – tegul narpliojasi, sutelksiu dėmesį į futbolą, į darbą... Atvažiavau čia šviežios patirties, taip? „Taip“, – atsakau sau.
2015 m. kovo 3-osios rytas – dar vienas skambutis iš Lietuvoje esančio buhalterio, kuris irgi turi nuomonę apie futbolą. Esu perspėjamas, kad blogai filmuoju. Pokalbį nutraukiu ir, praėjus mėnesiui nuo sezono pradžios, su apmaudu ir širdgėla paprasčiausiai išeinu pro duris. Nebegrįžau. O ten liko tikrai gerų žmonių… Gaila.
Šis žingsnis sekė po daugybės grasinimų išsiųsti namo ir kito psichologinio smurto, kuris buvo naudojamas, panašu, turint tikslą kontroliuoti komandos narius, paveikti ir taip išlaikyti pavaldžius. Kvaila ir nebrandu. O atrodė sąmoningi saugę žmonės – dalis su šeimomis, vaikais. Nusivylęs jais...
Galbūt nebuvau puikus operatorius, tikrai buvo padaryta klaidų, tačiau laikiausi nuostatos – galime išmokti, tobulėti. Tačiau prašau, gerbiamieji, įvardinkite tiksliai, kur buvo padaryta klaida, nes varžybų buvo daug – įvairiomis oro sąlygomis skirtinguose stadionuose. Žmogus gali išprotėti, galvodamas apie visas varžybas.
Deja, klaidos taip ir liko neįvardintos, niekas nežino, kame problema. Čia kaip galvos skausmas, kurio priežasties daktarai negali suprasti.
Sprendimas grįžti į Lietuvą man kainavo vieno mėnesio atlyginimą ir skolą, kuri liko dėl paskolos, kurią skubiai teko pasiimti, kad galėčiau grįžti į Vilnių. Pakeliui buvau persekiojamas, mačiau, kaip kaip bendrovės nuomota mašina režisierius su pirmos kameros operatoriumi važinėja iš paskos. Slėpiausi už artimiausio medžio – nemeluoju. Kaip filme, galvoju...
2 paros be miego. Autobusu iki artimiausio didmiesčio, vėliau metro iki Madrido, skrydis iki lietingo Hamburgo, traukinys iki Berlyno. Vakarienė. Galiausiai – autobusas į Vilnių, kur ganu šiltos arbatos, išsiprausiu, išsimiegu.
Ataušus įspūdžiams, važiuoju į Kauną oficialiai nutraukti sutarties, nes, supraskite, išeiti pro duris nėra tikras išėjimas iš darbo. Sutartyje parašyta, kad išdirbau visą laikotarpį – deja, paskutinio mėnesio atlyginimo negaunu.
Grįžęs namo seneliui nesakau, kad esu 2000 eurų minuse. Mano darbas ir išvyka kainavo daug, tačiau, norisi tikėti, patirties sukaupiau vertingos. Ypač man patiko (iki šiol patinka), kad nebuvo pasirašyta konfidencialumo sutartis. „Išėjau laimėtojas“, – pagalvoju.
Darbas buvo įdomus, mielai pakartočiau, tačiau komandos narių asmeniški įžeidinėjimai, nuolatinės išgertuvės vakarais išsekino, neleido ramiai miegoti. Manau, kad buvo galima sukonstruoti tikrai puikiai komandą, deja, dėl vadovų profesionalumo trūkumo man tai baigėsi asmenine finansine tragedija.
Jau net nekalbu apie išsekusį organizmą, kuris, praėjus beveik 5 mėnesiams po Ispanijos, vis dar skauda, prisiminus tam tikrus aspektus visos šitos sumaišties. Mano senelis mirė prieš dvi savaites – taip ir negebėjau jam grąžinti 100 eurų, kuriuos jis man paskolino kelionei iki oro uosto...
Likusieji Ispanijoje, girdėjau, išbuvo visą sezoną – du mėnesius. Šaunuoliai, nufilmavo tas 100 varžybų, o paskutinį kartą mačiau juos Vilniuje filmuojančius gatvės koncertą prie „Maximos“. O galėjome susidirbti ir filmuoti toliau kartu, galbūt net pasaulinio lygio stadionuose. Nežinia.
Reikia sąmoningumo – suprasti, kad kiekvienas pasakytas žodis, tikėtina, įskaudins. Vėliau atsiprašiau vadovo dėl skubaus pasišalinimo, bet jie mane kaltina nuostoliais. Nebediskutuoju...
Kiek dar žmonių kasdien patiria psichologinį smurtą darbe? Nežinau… Tokia mano patirtis su kompanija pavadinimu „Zoom TV“, kuriai aš daugiau nedirbsiu.
* * *
Interneto svetainę „ZoomTV.lt“ valdančios įmonės „TV partneriai“ vadovas Jonas Stadalninkas nustebo išgirdęs apie Justino skundą.
„Negaliu suprasti, kas žmogui gali atsitikti, kad pats prieš keletą mėnesių pastatęs mus į labai komplikuotą padėtį dar gali rašyti žiniasklaidai skundus. Logiškiau būtų, jei tą skundą būčiau rašęs pats įmonės vardu, nes nukentėjusi pusė – tikrai ne Justinas.
Justinas buvo priimtas į darbą pagal terminuotą sutartį – nuo sausio iki kovo pabaigos. Tęsti neplanavome ir jis tą žinojo iš anksto. Darbo sutartis buvo sudaryta konkrečiam projektui – futbolo rungtynių filmavimui (iš viso apie 70 rungtynių). Deja, jis pats išvažiavo iš Ispanijos anksčiau, net mūsų apie tai neinformavęs.
Važiuodamas dirbti, jis žinojo, kiek bus rungtynių, kiek bus laisvų dienų per savaitę. Krūvis tikrai nebuvo didelis – 2-3 laisvos dienos kiekvieną savaitę, visi gyveno netoli vandenyno, sakyčiau, prabangiuose apartamentuose įmonės sąskaita, transportas ir skrydžiai taip pat apmokėti.
Su Justinu Beinorium mano kolega Antanas Petrovas (atsakingas už mūsų filmavimų komandą) susipažino praeitais metais – pakvietė Justiną sudalyvauti bandomojoje transliacijoje Šiauliuose. Tada jis keistai nustebino mus, kad nieko iš anksto nepasakęs per ilgąją krepšinio pertrauką tiesiog išvažiavo namo – po to likusi komandos dalis „sukosi“ kaip įmanydami, kad išgelbėtų transliaciją be trūkstamos kameros.
Po to įvykio su juo kalbėjo mano kolega, pabandėm Justino įgūdžius dar kartą ir nusprendėm nekreipti dėmesio į tą nesusipratimą. Mums pasirodė, kad jis dirba normaliai, daro klaidų, bet atrodė, kad gali tobulėti, o Ispanijoje turėjo būti progų pasipraktikuoti dar prieš pradedant transliacijų ciklą. Be to, komandoje dirbo geri specialistai, tad atrodė, kad bus ir iš ko pasimokyti, ir gauti atsakymus į visus darbinius klausimus.
Į Ispaniją dirbti pagrindiniu režisieriumi važiavo aukščiausio lygio specialistas, kuris turi daug patirties dirbant su UEFA futbolo varžybomis Lietuvoje, Lenkijoje, krepšinio čempionate Lietuvoje „Eurobasket 2011“, kitais sudėtingais TV projektais. Kiti Justino kolegos taip pat buvo patyrę.
Pats buvau nuvažiaves į Ispaniją projekto pradžioje, pastebėjau, kad Justinas mažai bendrauja su komanda ir laikosi nuošaliau, bet nesureikšminau to, nes esame demokratiška komanda ir kiekvienas gali bendrauti ir elgtis taip, kaip jis nori, kol netrukdo kitiems komandos nariams.
Deja, jau po savaitės iš kelių komandos narių sužinojau, kad su Justinu ne tik sunku bendraut, bet ir nelabai jis susitvarko su savo tiesioginiu darbu (dar tiksliau – nesistengia dirbti, ignoruoja užduotis). Režisierius jau po pirmųjų transliacijų buvo priverstas paprašyti Justino perimti paprastesnę kameros poziciją (kamerą, kuri yra mažiau svarbi transliacijos metu ir ne tokia jautri galutiniam rezultatui).
Tiesioginėje transliacijoje svarbu laikytis režisieriaus nurodymų, nes režisierius yra atsakingas už galutinį transliacijos vaizdą ir įgyvendina transliacijos planą, kuris suderintas su užsakovais. Su Justinu niekaip nepavyko susitart, kad jis filmuotų tuos planus, tas žaidimo situacijas, kurios yra reikalingos transliacijai. Iš režisieriaus girdėjau bent tris kartus, kad Justinas filmuoja taip, jog per visą transliaciją kartais pavyksta tik vieną ar du trumpus jo kameros kadrus įterpti į galutinį transliacijos vaizdą.
Vėliau Justinas į režisieriaus nurodymus pradėjo pakeltu tonu atsakinėti, kad šis nieko nesupranta. Justinas sakė, kad jis supranta futbolą daug geriau, o režisierius nesiorientuoja. Tą sakė ir man telefonu. Deja, reali situacija buvo kitokia – režisieriaus darbu esame patenkinti ir mes, ir mūsų užsakovai, kviečiame jį ir į kitas transliacijas.
Apie šias problemas buvome informuoti ne mažiau kaip tris kartus, taip pat pats kalbėjau bent su 5 kitais komandos nariais, norėdamas susidaryti objektyvų situacijos vaizdą – iš visų gavau panašią informaciją. Taip pat kalbėjau bent tris kartus su Justinu telefonu, prašiau atkreipti dėmesį į režisieriaus pastabas, kalbėjau paprastai ir draugiškai, tikrai nebuvo dėl ko piktintis.
Per pirmus pokalbius Justinas sakė, kad pasistengs. Vėliau man pradėjo aiškinti, kad režisierius nieko nesupranta jis pats geriau viską žino, nutraukė pokalbį nebaigęs kalbėt. Po dienos man paskambino mūsų darbuotojas, atsakingas už techniką, ir pasakė, kad Justinas išvažiavo (nieko nesakęs, neperspėjęs) kažkur su visais savo asmeniniais daiktais. Pabandžiau jam prisiskambinti, nekėlė ragelio, o po kurio laiko tą pačią dieną parašė žinutę, kad į darbus negrįš.
Nežinau, ar jo ieškojo (kaip jis sako – „persekiojo“) kiti komandos nariai, bet aš prašiau, kad jie pasiaiškintų, kur jis yra, nes kaip įmonės vadovas esu atsakingas už įmonėje dirbančius žmones ir tuo metu buvau sunerimęs, kad kažkas neatsitiktų. Jokios grėsmės iš kolegų jam nebuvo ir negalėjo būti.
Galiausiai atsidūrėme padėtyje, kai pačiame transliacijų įkarštyje praradome vieną operatorių. Tada labai greitai radome kitą žmogų ir jau po savaitės jis prisijungė prie komandos, viskas vyko sklandžiai, kitiems komandos nariams teko didelis krūvis tą savaitę, bet susitvarkė.
Galėjome atleisti Justiną už pravaikštas ir kitus prasižengimus, bet niekada nenoriu veltis į konfliktus ir kenkti žmonėms. Palaukėm, kol jis grįš, pats pasiskambino, pasirašė visus dokumentus, atsiskaitėmė su juo už tą laikotarpį, kurį jis dirbo.
Neturiu jokio supratimo, kas turi būti pas žmogų galvoje, kad tiek prigadinęs nervų ir iš tikro padaręs šiokių tokių nuostolių mūsų įmonei, jis dar rašo skundus į spaudą. Tai yra žema, bet tai jo problema ir mums gera pamoka ateičiai, kad darbuotojus rinktis reikia atsakingiau“, – Justino skundą komentavo įmonės vadovas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
