Gyvenu ne Lietuvoje. Atvykau būdama aštuoniolikos, kadangi mokiausi, reikėjo dirbti. Buvo sunku pragyventi, skolų jokių dar neturėjau, bet apie kokį nors apsipirkimą ar skanesnį maistą nebuvo galima net pagalvoti. Vieną dieną ėjau gatve, kurioje vyras dalijo skrajutes. Priėjo ir, nužiūrėjęs mane, padavė vieną. Pasiūlė susisiekti, jei norėčiau darbo.
Tai ne ta pati firma, kurios skelbimą vakar pamačiau internete, bet turinys, manau, labai panašus. Skrajutėje buvo išvardyti tik keli atrankos kriterijai (bent minimali anglų kalba, gera išvaizda ir komunikabilumas) ir daugybė darbo privalumų (laisvu grafiku pasirenkamos valandos, motyvuojančios dovanos, didelis atlyginimas).
Aišku, kad susidomėjau. Kas man, jaunai ir šauniai? Pasiskambinau, nuėjau į pokalbį. Labai smagiai bendravome, kalbėjome angliškai, susišnekėti kažkiek mokėjau, to užteko. Man vis kalbėjo apie bendravimą su klientu, patrauklų firmos veido pateikimą ir malonų elgesį.
Anglų kalbos žinių nepakako, kad suprasčiau konkretų savo būsimų pareigų pavadinimą, o smulkiau ir nebeklausiau, bijojau, kad pamatę, jog kažko nesuprantu, nepriims. Nežinojau, kokį produktą pardavinėsiu, bet buvau tikra, kad turėsiu pristatyti kažkokią jų firmos prekę ar kažką tokio.
Mintis apie didelius pinigus, kuriuos žadėjo man, dar aštuoniolikmetei, svaigino. Būsimas šefas pajuokavo: „Turėsi mokėti labai gerai save parduoti.“ Vėliau paaiškėjo, kad tai nebuvo pokštas. Pirmą darbo dieną man pagaliau paaiškino, ką turėsiu daryti. Internetu bendrauti su vyrais, užsisakančiais šią paslaugą. Kuo labiau juos sudominsiu, tuo ilgiau ir dažniau jie norės kalbėtis, tuo daugiau sumokės, tuo didesnė bus mano alga.
Gavau kambarėlį — „kabinetą“. Jame buvo tik stalas, kėdė, kamera ir spintelė. Į spintelę galėjau susidėti daiktus ir aksesuarus, kuriuos norėsiu naudoti pokalbio metu. Greitai supratau, kad kitos merginos spintelėse laiko įvairias aprangėles, valytojų šluoteles, botagėlius, plastikinius bananus ir pan.
Aišku, iš pradžių buvo labai nejauku. Bijojau, galvojau, ką pasakytų tėvai, draugai ir giminės, sužinoję, ką veikiu. Sakiau sau, kad darau tai dėl pinigų, bandžiau įsikalbėti linksmus dalykus — pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad aš viena iš „Pašėlusios kojotės“ filmo barmenių. Tik kad tų pinigų nelabai buvo.
Iš drovumo ir pasibjaurėjimo vyrais, kurie skambino, visai nemokėjau su jais šnekėtis. Tempdavau kalbas apie orą ir nieką, apsimesdavau, kad neišgirstu, kai paprašydavo ką nors parodyti, o galiausiai jie liaudavosi su manimi šnekėti. Šefas davė pastabą, kad niekaip neįsivažiuoju, o pinigų trūko dar labiau, jau ne visada įstengdavau susimokėti ir nuomą.
Vakarais grįžusi verkdavau: ir dėl nepritekliaus, ir iš gėdos, kur dirbu. O dar ir nepavyksta. Vieną dieną tiesiog susiėmiau. Pagalvojau, kad nieko labiau neprarasiu, nusipirkau „flečkutę“, prieš įsijungdama darbo kompiuterį ją išgėriau. Kalbėdamasi su pirmu klientu dar vis drovėjausi, o paskui... Viskas atsileido.
Pradėjau juokauti, flirtuoti, nevykusia anglų kalba sakyti komplimentus. Su paskutiniu klientu taip įsidrąsinau, kad balsu pasakojau, ką su juo ketinu padaryti, prieš ekraną čiulpdama sau pirštus. Nuo to karto sunku nebebuvo. Iš pradžių dar išgerdavau prieš darbą, paskui jau ir to nereikėjo.
Tas paskutinysis, skambinęs pirmą girtą dieną, tapo nuolatiniu mano klientu. Su juo leisdavausi į visiškus atvirumus. Kaip ir kolegės, prisipirkau žaislų, kad jam patikčiau. Sunku nebuvo — vyras išvaizdus, dar be kelerių metų keturiasdešimt. Be to, siųsdavo man dovanas.
Bendravome maždaug metus, iki pat mano firmos uždarymo. Per tą laiką viską iš jo išgirdau (apie frigidišką žmoną, narkomanę dukterį, nuosavo verslo sunkumus), o jis visą mane pamatė. Net susidraugavome, taip maniau.
Kai tą internetinių modelių firmą staigiai uždarė, kitų tokių pat vietų neieškojau. Draugė kaip tik ėjo darbintis barmene, prigriebė ir mane, kartu ten įsitaisėme. Maniau, metų man tikrai pakako, ir daugiau to nenorėsiu prisiminti.
Norėti nenorėjau, bet teko! Kai praėjus keleriems metams aš, jau baigusi mokslus ir tobulai kalbanti angliškai, ėjau į darbo pokalbį viename vietos versle, kas paaiškėjo esantis jo vadovas? Mano buvęs nuolatinis klientas! Nežinau, kuris iš mūsų labiau susigėdo ir pasibaisėjo. Aišku, jokio darbo jis man nedavė. Prie kolegų sausai pasakė keletą žodžių ir išprašė mane lauk. Ten davė du šimtus svarų ir liepė nesirodyti.
Taigi kol kas darbas „web“ modeliu man kainavo ne tik savigarbą, bet ir darbą. O kaip bus toliau, kiek aš dar sutiksiu tų iškrypėlių, kurie seilėjosi prieš mane, tada dar aštuoniolikmetę? Kiek bus atvejų, kai nuo jų priklausys mano darbas? Galimybė išsinuomoti butą? Pamenu, vienas buvo gydytojas, tad net ir — sveikata?
Merginos, pamačiusios tą skelbimą, nesusiviliokite! Galbūt dirbsi tik kelis mėnesius, bet po jų niekada nesijausi tokia, kokia buvai. Ir nežinosi, kada, kokiu pavidalu ta patirtis išlįs.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
