Pasirodo, tas despotas esu aš – Martynas. Taip. Prie savo sergančios žmonos samdau moteris, bet niekada nepamaniau, kad šis darbas joms yra toks nepakeliamas: sėdėti prie ligonės, kuri pati nueina į tualetą (su vaikštyne), pati pavalgo, protinga, kalba, žiūri televizorių ir dar turi kasdien valandai ateinančią iš valdžios slaugę.
Žinoma, ne visos moterys gali būti ligonio slaugės. Ne visos yra ištvermingos ir kantrios. Mano tėvynainiai, 50 metų gyvenę geležiniame kalėjime, o dabar ir jų palikuonys mano, kad užsienis – dolerių sala, kur dolerių galima prisirinkti kaip Varėnos miškuose grybų.
Noriu atsakyti piktiems portalo komentatoriams, kaip mes Antrojo pasaulinio karo emigrantai – dipukai – kūrėmės, dirbome, taupėme ir tiesėme kelius į ateitį. Kadangi iš Lietuvos teko trauktis su lagaminėliu, visą turtą palikus likimo valiai, tai ir pradžia buvo ne lengvesnė už likusių Tėvynėje vargą. Tik, ačiū Dievui, mes išsigelbėjome nuo Siberijos, kai mano artimieji Lietuvoje buvo ištremti net į negyvenamą šiaurę.
Atvykus į Kanadą reikėjo įsikurti nuo pačių mažiausių smulkmenų iki didelių pirkimų. Gimė vaikai (jų turiu keturis), kuriuos reikėjo valgydinti, aprengti, išleisti į mokslus. Abu su žmona taupėme, skaičiavome centus, kad gyventume nepriekaištingai ir padoriai. Ne tik taupumo sumetimais, tačiau niekada negėriau ir nerūkiau. Dėl vaikų, kad jie nematytų blogo pavyzdžio.
Rūta (ir aš nerašysiu tikrojo mano buvusios tarnaitės vardo) skundėsi, kad ir dabar mūsų šaldytuve maistas įvyniotas į plastikinius maišelius su užrašais: vaikams, svečiams ir t. t. O kaip kitaip? Maistą reikia gerbti ir taupyti, o užrašai tam, kad lengviau būtų atskirti, kur ir kas sudėta, nes taip išmokau nuo pat pirmų atvykimo į Kanadą dienų, kai kaip kregždė lizdą lipdžiau savo šeimos gyvenimą.
Daug ir kantriai taupiau, kol užaugo visi keturi vaikai, baigė aukštąsias mokyklas, gavo gerus darbus, sukūrė šeimas. Taupau ir dabar, kad nereikėtų prašyti pašalpų iš valdžios ar paramos iš vaikų.
Lietuvaitės neturėtų pykti ir manęs vadinti išnaudotoju. Šitokio didelio atlyginimo ir čia nemoka nė vienas lietuvis. Rūtai mokėjau 1800 Kanados dolerių, t. y. 1250 eurų per mėnesį.
Ar Lietuvoje už ligonio priežiūrą moka tokius pinigus??? Dar kambarys ir maistas. Dėl maisto ir noriu paaiškinti. Čia ne Lietuva, kur visada raginama valgyti ir dar per prievartą gerti alkoholį. Mes valgome tiek, kiek norime ir kada norime. Niekas neragina, bet ir neatima.
Rūta niekada nedejavo, kad yra alkana. Gal nedrįso? Mes esame vyresnio amžiaus – laikomės dietos, valgome mažomis porcijomis. Rūta turėjo pasakyti, kad jai mūsų porcijos yra per mažos. Tikrai Kanadoje nebūtų mirusi iš bado.
Rūta ir jos ta antroji, Honorata, dirbo nuo 8 iki 22 valandos vakaro su pertraukomis. Nueidavo ir į parduotuvę, ir kompiuterį įsijungdavo. Pavyzdžiui, rytą nuo 9 iki 10 valandos jos būdavo laisvos, nes ateidavo mums padėti (ligonę nuprausti, aprengti, sušukuoti ir paruošti pusryčius) seselė iš valdžios.
Šioms Lietuvos moters nesijaučiu nusikaltęs, gal mes tik vienas kito nesupratome? Už 5 darbo dienas gauti 400 Kanados dolerių, t.y. 278 eurų. Ar tai yra blogai? Akmenų skaldyti nereikėjo, tik tvarkytis kaip namuose. Juk Lietuvoje toks nedarbas!
O gal ten pas jus atlyginimus moka už gražias akis? Gal bedarbiai gauna labai dideles pašalpas (kaip iki šiol Graikijoje), kad ir dirbti neapsimoka?
Pas mus reikia dirbti. Ir mano vaikai daug dirba, nemažai uždirba, bet irgi dolerių tuščiai netaško. Kaip ir aš visą gyvenimą taupiau, mano vaikai taip pat taupūs, pareigingi ir sąžiningi.
O aš po nelengvos imigranto gyvenimo pradžios turiu gražią senatvę. Gyvenu erdviame nuosavame name, vairuoju gerą mašiną, nors man beveik 90 metų. Išgaliu samdyti sergančiai žmonai padėjėją, nes ir pats nenorėčiau jos pasmerkti gyventi prieglaudoje. Taupiau, taupau ir taupysiu.
Sėkmės, mielieji tėvynainiai. Gal ir jums praverstų taupumo ir pakantumo patarimai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
