Atsitiko taip, kad sugriuvo mūsų viralinės priemenė ir mes ėmėme ieškoti, kas ją gali apkalti naujomis lentomis. Kažkas nurodė kitame kaime gyvenantį pusamžį vyriškį. Jis savaitgaliais tvarkė pastatą ir pradėjo ateiti pas tetą.
Pavasarį paprašė tetos leidimo dalyje sklypo pasisodinti bulvių ir daržovių. Teta, be abejo, leido. Taip pamažu jis įgijo tetos pasitikėjimą.
Važiuoti pas mus į miestą praleisti žiemos teta kategoriškai atsisakydavo. Kai sendama ji pradėjo silpti, ėmė prašyti šio žmogaus žiemą ateiti, prinešti malkų ir iškūrenti jai krosnis. Taip jis tapo jos pagalbininku, nes neturėjo nuolatinio darbo.
Paskutinės trys jos gyvenimo žiemos pasitaikė labai gilios ir šaltos: keliai būdavo užpustyti, iki vienkiemio privažiuoti nebuvo įmanoma, tačiau, kiek atlėgus šalčiui ir pravalius kelius, lėkdavome su maistu, vaistais ir kitais būtiniausiais daiktais pas ją į kaimą. Jos pagalbininkas į vienkiemį ėmė atsivesti savo sugyventinę. Kol mūsų su broliu sodyboje nebūdavo, jie ėmė jaustis pas tetą kaip savo namuose. Sugyventinė ėmė kartais reikalauti mokėti pinigus už valgio išvirimą ar šuns šėrimą, nors tokiai smulkiai pagalbai atlyginti turėjo užtekti ir pusryčių, pietų, kuriuos kartu su teta pavalgydavo. Pagalbininkas prašydavo kokio nors darbo, nes sakėsi negalįs be darbo būti. Pagal galimybes surasdavome ką nors sutvarkyti.
Tas pagalbininkas ėmė išgėrinėti ir kartą per mėnesį dingdavo maždaug po 10 dienų, palikęs senai moteriai pačiai išsikūrenti krosnis šaltomis žiemos dienomis, nors ji jau sunkiai vaikščiojo. Važiavome pas seniūną, tarėmės, ką daryti, bet teta jokios pagalbos iš seniūnijos nepriėmė ir pripažino tik pagalbininką, o važiuoti į miestą griežtai atsisakė, iškeldama mums isterijos sceną. Savo kambarį mieste ji už komunalines paslaugas išnuomojo savo pagalbininko sūnui.
Vieną pavasarį atsitiko taip, kad sunkiai vaikščiodama ji griuvo, atgulė į patalą ir jau nebeatsikėlė. Visa laimė, kad buvome jos namuose: iškvietėme greitąją pagalbą ir išvežėme į ligoninę, paskui persivežėme į Vilnių. Sodyboje liko didelis šuo, kurio niekas nenorėjo imti, nes buvo kaimo siaubūnas, kurio visi bijodavo. Paprašėme tetos pagalbininko pašerti šunį, palikome raktą, kad galėti išvirti šilto maisto.
Slaugos skyriuje ji išgyveno pusę metų ir rudenį mirė. Nieko blogo neįtardami, tetos pagalbininkui palikome sodybos raktus, nes jis mums buvo gerai pažįstamas, atrodė patikrintas ir beveik kaip savas žmogus. Deja, apsirikome, nes jis tiesiog pasinaudojo susidariusia situacija.
Kitų metų pavasarį po daržų sodinimo, gegužės pabaigoje jis paskambino vieną sekmadienio popietę ir pasakė, kad rado išlaužtas mūsų sodybos duris ir išneštą visą techniką. Kadangi mes turėjome ligonių, kurie gulėjo patale, išvažiuoti iš namų Vilniuje taip staiga negalėjome, todėl paprašėme, kad iškviestų policiją.
Paskui važiavome į apklausą pas policijos tyrėją D.Č. dėl pavogtos technikos: trimerių, šildytuvo, hidroforo, krūmapjovės, purkštuvo. Kambariai nebuvo sujaukti, viskas atrodė tarsi neliesta. Apžiūrėjus sodybą, mums kilo įtarimas, kad vagystę inscenizavo mūsų tetos pagalbininkas.
Policijos tyrėjas elgėsi labai keistai: puolė mus, kad mes šmeižiame žmogų, ėmė gąsdinti, kad tetos pagalbininkas mus paduos į teismą už šmeižtą. Toks pareigūno elgesys ir stebino, ir glumino, kad akivaizdžiai įžūliai ir grubiai su mumis elgiantis ginamas galimas vagis.
Kad iš tikrųjų tai naminis vagis, įsitikinome, kai atidarėme tėvų spintą ir joje neradome daugybės daiktų, nors spinta iš pažiūros atrodė tvarkinga. Tik pastebėjome, kad daiktai perdėlioti kitaip, nei buvo sudėti. Tada ėmėme tikrinti visas vietas, kur kas nors vertingesnio galėjo būti tėvų palikta. Pavogtų daiktų sąrašas nuolat ilgėjo: buvo išrinkti geresni drabužiai, avalynė, indai, stalo įrankiai, senoviniai pinigai, metaliniai virtuvės įrankiai, net laužtuvas.
Toks daiktų išrankiojimas, matyt, buvo patikėtas tetos pagalbininko sugyventinei, visiškai prasigėrusiai moteriškei, kuriai mūsų sodyba buvo virtusi „aukso kasyklomis“. Tik tą mes per vėlai supratome.
Apskaičiavus nuostolį, susidarė daugiau kaip 10 tūkst. Lt suma. Tačiau į mūsų prašymus tirti įsilaužimą su didele vagyste tyrėjas nereagavo, tik mus apklausęs siųsdavo surinktą medžiagą į prokuratūrą ir gaudavome pranešimą, kad byla sustabdyta. Supratome, kad toks tyrėjo elgesys ir šiltas bendravimas su įtariamuoju rodo, kad jie galbūt pažįstami, ir tyrėjas jį akivaizdžiai stengiasi išsukti nuo atsakomybės.
Tą vasarą po vagystės, pasiskolinęs nedidelį traktorių, buvęs mūsų tetos pagalbininkas ėmė važinėti po kaimą. Supratome, kad be tikslo jis nevažinėtų. Raktų nuo mūsų sodybos jis nebuvo grąžinęs ir jie negrąžinti iki šiol, nors po vagystės tuoj pat pakeitėme beveik visas spynas. Liko nepakeista tik tvarto, kuriame buvo sukrautos lentos, spyna.
Praėjo tetos mirties metinės ir sodybą uždarėme žiemai. Atvažiavę pavasarį neradome lentų, kieme buvo numesta perpjauta žvakidė, kuri atrodė panaši į varinę, bet, matyt, nebuvo priimta vietinio gretimo kaimo nelegalaus metalo supirkėjo. Atsarginį įėjimą pro tvorą, esančią aplink sodybą, žinojo tik mūsų tetos pagalbininkas.
Iškvietėme policiją, kuri iš karto nenorėjo imti naujų įkalčių, bet įkalbėjome. Tik pareigūnai ir toliau nieko nedarė. Nuvažiavus apklausai, buvo pasakyta, kad įkalčius galime pasiimti. Graudu ir juokinga dėl tokio policijos darbuotojų atsainumo, neįgalumo, grubumo ir apsimetimo, kad dirba.
Taigi, rajono policija ir prokuratūra nusikaltimą užglostė. Vagišius vaikšto ir trina rankas, kad mes nieko nelaimėjome, kad jis buvo apgintas tyrėjo. Tik atvažiuoti į gretimą kaimą, kuriame gyveno, jam visgi yra labai nemalonu. Jo giminaičiai teigia, kad mūsų namų vagis apsigyveno pas savo sugyventinę kitame rajono gale. O jo vaikai ir jis pats stengiasi išvengti susitikimo su mumis arba mūsų giminaičiais, kuriuos irgi pažinojo.
Visgi, matyt, gėda, nors pagal šių laikų „sąžiningumo“ standartus, prakentės laiką, kad visi užmirštų, ir vėl pasirodys kaime ir miestelyje. O pavogti daiktai, ko gero, seniai parduoti arba pragerti. Labiausiai gaila mamos atminimo – šiltų kailinių ir šilkinių, jos rankomis austų, lovatiesių.
Tokie policijos „tyrėjai“ ir toliau dirba, mes, visi mokesčių mokėtojai, jiems mokame atlyginimą, o jie mus mulkina ir gina nusikaltėlius. Ateis laikas, kai nusikaltėliai tiesiog lips visiems ant galvų, nes Seime įteisinta nuostata, kad tai smulki vagystė, nes neviršija 15 tūkst. Lt. Taigi vagims visi keliai nusikaltimui yra atviri, o tyrėjai yra nebaudžiami, nes apie tyrėją D.Č. kalbinti nuo vagių nukentėję apylinkės gyventojai atsiliepė labai neigiamai.
Rašome apie tokį atvejį kaip išskirtinį, norėdami atkreipti skaitytojų dėmesį, kad pasimokytų iš mūsų klaidų. Sutikite, kai pareigūnų elgesys toks iškreiptas, degraduoja valstybė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
