Nuo pat mažų dienų teko galimybė po truputį keliauti, o vėliau, sulaukusi pilnametystės, kiekvieną vasarą, kai tik galėdavau, stengdavausi išvykti į užsienį užsidirbti ir kartu pakeliauti.
Taip ir dabar studentišką vasarą leidžiu vienoje iš keturių Jungtinės Karalystės dalių – Šiaurės Airijoje. Čia dirbu artimą mano būsimai specialybei darbą ir turėdama laisvo laiko grožiuosi jūra, kurios pakrantėje gyvenu, bei kitais gamtos ir žmonių sukurtais stebuklais.
Tačiau ne apie visą vasarą aš jums žadu papasakoti, o apie vieną keistą dieną, nuotykį, kurio niekaip negaliu išmesti iš galvos. Tai įvyko vos prieš dvi dienas. Buvo saulėtas ir gražus šeštadienis, kas jau savaime yra dovana gyvenant Šiaurės Airijoje. Turėjau laisvą dieną ir sumąsčiau nuvykti į kalnus.
Ne šiaip sau nuvykti ir pasidairyti, bet užkopti į pačią aukščiausią Šiaurės Airijos viršukalnę – Sliv Donardą – pėsčiomis. Alpinizmu niekada neužsiiminėjau, tačiau ši viršukalnė turistams patraukli vieta, kurioje yra buvę mano pažįstami, tad dėl kopimo nebijojau, nors ir keliavau viena.
Taigi rytas prasidėjo gana anksti, išvykau traukiniu į sostinę, nuo kurios turėjau autobusu vykti į šalies pietus kalnų link. Pirmoje kelionės pusėje supratau, kad traukinys vyksta į kitą sostinės stotį, ne tą, kurioje buvo tekę lankytis. Truputėlį supanikavau, juk norėjau kuo greičiau pasiekti kalnus ir pradėti žygį, o čia dar klajonės po sostinę kitos stoties beieškant.
Tačiau mano kelyje pasitaikė nuostabus, be galo malonus ir draugiškas vietos gyventojas, su kuriuo prašnekėjau visą kelionę sostinės link. Jis skubėjo į darbą, nepaisant to, pats pasisiūlė palydėti mane į kitą stotį! Taip aš nenukrypau nuo kelionės plano, buvau saugiai atgabenta, su plačia šypsena atsisveikinau su pagalbininku ir palinkėjusi geros darbo dienos toliau tęsiau savo kelionę.
Besigrožint nuostabia gamta, kelionė autobusu taip pat neprailgo, ir netrukus pasiekiau savo tikslą – Morno kalnus. Nors pėstiesiems jie lengvai prieinami, teko paieškoti tako pradžios, čia vėlgi sutikau dar vieną nuostabų turistą, kuris ruošėsi kopti jau 4-tą kartą, tad dar kartą maloniai buvau palydėta ir nuvesta link savo starto. Ir atrodė, kad visa visata man šiandien ruošiasi padėti įgyvendinti išsikeltą iššūkį ir pasiekti tą metaforišką gyvenimo viršukalnę.
Taigi suradusi taką pradėjau savo žygį. Kaip nepratusi alpinistė kopiau gana neprastai. Dar apačioje buvau girdėjusi, jog pasiekti viršukalnę užtrunka apie tris keturias valandas, tačiau aš įveikiau beveik 6 kilometrus uolėtu ir akmenuotu keliu vos per dvi.
Kopimas buvo nepakartojamas išbandymas ir patirtis. Nepaprasto grožio gamta, atsisuki į vieną pusę, ir airių jūra atsiveria visu savo grožiu, kitoje pusėje seki viršukalnes, kurių išvis, regis, 6. O kur dar laukinės avys, upė su savo nedideliais, bet kvapą gniaužiančiais kriokliais ir ta ramybė bei gamtos su vėju keliami garsai, nuo kurių atsigauni ir pailsi.
Išties, man, jaunam 21 amžiaus žmogui, kuris miesto šurmulyje visada su ausinukais, kopiant į kalnus jų visiškai nereikėjo. Klausiausi gamtos, gėrėjausi ja, mąsčiau apie gyvenimą ir tikslus, nes kalnai įkvepia, atrodo, jog jie suteikia tau stimulą tobulėti, jau pats kopimas yra iššūkis, kuris ragina tave nepasiduoti, nepaisant to, jog tai nėra lengva.
Taigi pasiekusi viršukalnę, tai yra kelionės tikslą, apsidairiusi žemyn, be abejo, pasidariusi kelias kvapą gniaužiančias nuotraukas, nusprendžiau leistis žemyn ir apžiūrėti miestelį, įsikūrusį kalnų pašonėje.
Tačiau pradėjus leistis žemyn nutiko kai kas netikėto, už savęs išgirdau gražia anglų kalba tariamus žodžius „Ar pirmą kartą čia kopi“? Ir palinkėjimą būti atsargiai, nes kaip tik slystelėjau ir teko atsiremti į akmeninę sieną. Žinoma, aš atsakiau. Atsisukau ir pamačiau jauną vaikiną, kurį ne kartą jau buvau sutikusi kopdama į viršų, pradžioje jis pralenkė mane, vėliau aš jį.
Mes įsikalbėjome, pasirodo, jis kopė jau antrą kartą, atvyko šįryt iš sostinės, kurioje dirba, tačiau pats buvo nevietinis, gimęs ir augęs Škotijoje. Abu keliavome po vieną, tad net nepastebėjome, kaip pradėjome kalbėtis, pasakoti linksmus nuotykius, keliones, kalbėtis apie Šiaurės Airiją, studijas, darbus ir drauge nepajutome, kaip greitai leidomės žemyn.
Matyt, tiesa, kad malonioje kompanijoje laikas tiesiog skrieja, o tai, kad jo draugija man buvo maloni, pajutau jau pirmomis pokalbio minutėmis, tikėjausi, kad ir jam maniškė patiko. Įdomu buvo bendrauti su protingu jaunu žmogumi, kuris turėjo ką papasakoti, buvo linksmas ir praturtino mano kelionę.
Kai nusileidome žemyn, jis manęs paklausė, ar turiu dar kokių planų. Jau buvau nusipirkusi atgalinį bilietą, o kopimas neužėmė visos dienos, kaip tikėjausi, ir buvo gan anksti, tad pasakiau, jog tiesiog pasivaikščiosiu po miestelį, pabūsiu pajūryje ir keliausiu į sostinę.
Mano nuostabai, jis pasiūlė apžiūrėti viską kartu ir keliauti į sostinę kartu, kadangi buvo atvykęs savo automobiliu. Ir nors gyvenime nebuvau sėdusi į nepažįstamo žmogaus mašiną, šįkart aš tiesiog jaučiau, kad galiu pasitikėti, kad jis paprastas ir nuostabus žmogus, kuriam tiesiog norėjosi draugijos atgal.
Kadangi buvau kelionėje viena, tad tiesiog nėriau į šią avantiūrą. Ir ji pasiteisino, bendravimas buvo toks paprastas, toks nuoširdus ir, nors kartais kalbų barjeras trukdė suprasti kažkokį specifinį terminą, jis greitai būdavo paaiškintas kitais žodžiais, ir tai nė kiek netrukdė suprasti vienas kito minčių.
Kadangi buvau prasitarusi, kad dievinu jūrą, jis pasiūlė važiuosi ilgesniu pakrantės keliu, kad galėtume dar pasigėrėti gamta. Buvau nustebinta tokio įsiklausymo į žodžius, tokio atidaus ir nuoširdaus domėjimosi ir, žinoma, nepraleidau progos papasakoti apie savo šalį ir išmokyti keleto pagrindinių žodžių.
Ir štai vėl buvome sostinėje. Jis gyveno ten, o man dar reikėjo vykti traukiniu į savo miestą. Tačiau ir čia mes neskubėjome. Nors ir buvau aplankiusi Belfastą jau pirmomis šios vasaros darbo dienomis, tačiau jis čia gyveno jau 3 metus, tad pasisiūlė parodyti dar daugiau nematytų šio nuostabaus miesto kampelių, išgerti alaus, paragauti tradicinio maisto.
Šįkart aš net nedvejojau ir sutikau. Buvo šiltas ir gana ankstyvas vakaras, mes palankėme „Big Fish“, „Albert Clock“ bei universiteto botanikos sodą, kuris buvo tikrai labai gražus, dar daugiau sužinojome vienas apie kitą ir nuostabiai praleidome laiką. Ir kas galėjo pamanyti, kad galima jaustis taip jaukiai ir ramiai su žmogumi, kurį sutikai vos šį rytą! Tačiau būtent taip mes ir jautėmės, abu juokavome, kad nė vienam nėra tekę susipažinti ant kalno viršūnės ir kad mūsų istorija verta Holivudo filmo.
Tačiau vakaras ėjo į pabaigą. Nors jis norėjo aplankyti dar daugiau vietų, man reikėjo į traukinį, tad buvau palydėta į stotį. Atsisveikinimai stotyse man niekada nepatiko, bet šitas buvo dar keistesnis nei iki šiol buvę. Aš tik pamenu žodžius „ar dar išvysiu tave iki tau išvykstant į Lietuvą“? Tada aš nežinojau, ką atsakyti, abu mes dirbam, ir man jau beliko pora savaičių... Pasakiau „galbūt“, ir mes apsikeitėm elektroninio pašto adresais.
Grįžusi vakare į savo miestą, apžiūrėdama nuotraukas, prisimindama kalnus vis negalėjau sudėlioti savo minčių ir įvykių. Susiradau lapelį, ant kurio paskubomis buvo užrašytas el.pašto adresas ir nusiunčiau kelias nuotraukas iš kalnų savo bendrakeleiviui. Ir, savo nuostabai, jau kitą rytą radau laišką su daug linkėjimų, padėka už nuostabią dieną, noru susitikti, aplankyti kitas gražias Šiaurės Airijos vietas.
Ir nesvarbu, kaip visa tai baigsis, pavyks susitikti ar jau nebespėsim to padaryti. Tik noriu pasakyti, kad nebijokite svajoti, nebijokite gyventi, nebijokite šypsotis gyvenimui ir imti viską, ką jis duoda. Nes niekada nežinai, kokioje vietoje gali sutikti puikius žmones, su kuriais atrasi daug bendro. Tiesiog gyvename vieną kartą, ir, jeigu tai darome teisingai, to vieno karto pakanka. Būkite laimingi ir mėgaukitės netikėtumais, taip, kaip teko pasimėgauti man.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
