Po vestuvių, kurios įvyko, dėl to, kad man pavyko numesti svorio ir įlįsti į kostiumą, savaitę, apgaubtas euforijos, vaikščiojau kaip ežiukas rūke ir nepastebėjau, kaip įsitempė rūbų sagutės. Laimei, žentas tai pastebėjo.
„Gana dykai su mūza apie namą trintis, laikas pabūti statybininku“, – tarė tvirtai ir vietoj rašiklio įdavė į rankas plaktuką.
Visą gyvenimą buvau tik vairuotoju ir laikiausi principo, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Tiesa, vieną kartą pabandžiau statybininko duonos, nes buvau stipriai prasikaltęs uošvei. Kad vėl susidraugaučiau, pasisiūliau išklijuoti plytelėmis tualetą. Be jokių instrumentų, be patirties ėmiausi darbo tualete, o uošvis iš solidarumo – virtuvėje.
Vaizdas, kaip kūrėme jaukią aplinką savo moterims, vertas dokumentinio filmo. Uošvis virtuvėje klijavo kažkokiais klijais. Priklijavęs pora eilių, pridėdavo plačią lentą. Kad ji nenukristų kartu su plytelėmis, įremdavo pagalį į kitą sieną. Visi, išskyrus mane, pusdienį šokinėdavo per tą pagalį. Aš kantriai darbavausi tualete. Pjausčiau stiklo rėžikliu, šlifavau peilio galąstuvu, tepiau dažų ir cemento mišinį ir klijavau taip, kaip išeidavo.
Sekmadienio vakare uošvis nurinko medines kliūtis, aš išsikrausčiau iš tualeto. Uošvio plytelės netrukus viena po kitos pradėjo kristi – sovietiniai klijai koją pakišo. Kas dėl mano meno tualete... Kai užėję draugai paklausė, kas čia klijavo, atsakiau aiškiai nė mirktelėjęs: kol buvau reise, uošvė nusamdė kažkokius pijokus. Dabar, kad juos velnias griebtų, reikia ieškoti tikrų meistrų.
Tada dar kartą įsitikinau – kam gaišti laiką ir daryti tai, ką kitiems teks perdaryti. Geriau susuku kelis papildomus reisus, uždirbu tam, kuris kažką gerai padaro, ir dar man lieka.
Žentui nespėjau išaiškinti savo principo, todėl jis nusivedė mane į mano sūnaus butą, kuriame vyko remontas. Per savaitę sužinojau, kas yra „krokodilai“, perimetrai, profiliai, „krabai“, „blusos“ ir t.t. Tarp dantų girgždėjo tinkas, nuo dulkių plaukai stovėjo piestu, o prakaituotą kūną apšildymo medžiagos kandžiojo lyg tikros blusos. Tyliai kentėjau ir talkinau.
Na, o kai grįžus iš statybų mūsų aukselis dar pasiūlė darže padirbėti, tuoj pastebėjau iš už žento kyšančias mano žmonos ausis. Gimęs ir užaugęs ant asfalto žinojau, kaip gėlės atrodo pamerktos į vazą, ir niekada nesukau galvos, kaip jos auga. Įsikūrus name, gėlynas ir viskas, kas šalia, buvo išskirtinai brangiosios įtakos zona. Sąmokslininkai paprašė nupurkšti negeras žoles. Klusniai nupurškiau ir sužinojau, kad „Raundapas“ naikina ne tik piktžoles, bet ir žmonos gėles. Nepasisekė gėlynui, nes vėjas pūtė ne iš tos pusės, bet iš dalies pasisekė – man. Žmona uždraudė artintis prie jos gėlyno, ir visi pagalbiniai darbai atiteko žentui.
Neišėjo iš manęs nei statybininkas, nei sodininkas, tai šeima pasiūlė tapti Tarzanu. Nuvažiavome į netoli Palangos esantį mišką. Ten įrengtas takas medžiais. Norėjau eiti ten, kur laipioja ir čiuožinėja vaikučiai, kad galėčiau patikrinti, ar saugi trasa būsimam anūkui, bet neįtilpau.
Teko įlipti į medį ir pajausti tai, ką jautė mūsų tikrieji protėviai. Prezidentė, lydima gausios palaikymo ir apsauginių grupės, žingsniavo dailiu, tvirtu mediniu taku, nutiestu virš medžių, aš ėjau lynais, truputi žemiau – tarp medžių. Kiekvienam savas lygis ir nėra ko bambėti, o reikia tiesiog eiti, nors žiūrint iš viršaus į žemę graužė mintis, kad neparašiau testamento.
Trasa spalvota: mėlyna, raudona, oranžinė, žalia, geltona ir net juoda. Vaivorykštė, sustingusi medžiuose, tik juoda ne iš jos spalvų gamos. Pastaroji spalva tikriausiai tiems, kas tiki, kad yra išlipę iš medžio. Net gailestis suėmė pagalvojus apie vargšus mūsų protėvius, kurie besikarstydami po medžius tematė vieną spalvą ir patys buvo vienos spalvos.
Kieno laimei, o kieno nelaimei, Dievas pastebėjo tą pilkumą ir nuspalvino pasaulį taip, kad nuo to margumo vėl norisi sugrįžti į medį. Mano auksinis žentas suteikė tą galimybę. Ačiū jam už tai, šimtą kartų ačiū! Paskutinį kartą po medžius karsčiausi vaikystėje. Nors persiritau per penkiasdešimtmetį ir paskutinius trisdešimt penkerius metus sėdžiu prie vairo, bet neapsikiaulinau ir nenudrėbiau žemėn savo šimtakilograminio kūno.
Kaip tikras Tarzanas – riaumodamas, burnodamas, inkšdamas, stenėdamas nuo jaunimo neatsilikau. Man patiko tas laikinas sugrįžimas į protėvių stichiją, nors kartais labai norėjosi grįžti iš padebesių į žemę pas savo brangiąją. Įveikęs tris lygius – mėlyną, raudoną, oranžinį, su nuo metalinių trosų, kaproninių tinklų, šiurkščių šakų įsigytomis mėlynėmis sėkmingai nusileidau ant žemės.
Siūlau visiems nesportiškiems skeptikams ir storuliams išbandyti save. Jei iš apačios jus stebės ir palaikys jūsų mylimieji, – jums pavyks. Šios kelionės į pirmykštę erą metu ant medžių šakų palikau net pusantro kilogramo atostoginio antsvorio. Juk verta dėl to kartais pasikarstyti medžiais. Ar ne taip, gerbiamieji?
Taip, jūs teisūs, po tokių sunkių išbandymų nusipelniau prizo. Anksčiau paskatinimai buvo neatsiejami nuo šaldytuvo turinio, o dabar iškeliavome prie Juodlės ežero, kurį supa senas miškas ir gaubia nuostabi ramybės aura.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
