Jau pirmame kurse gavau darbą savo svajonių vietoje. Super! Kolektyve vyrauja vyrai! Yra ir moterų, bet ne taip daug. Vos tik atėjau, mane priėmė labai šiltai. Galvoju – fantastika! Svajonės pildosi!
Po kokios savaitės po atostogų į kolektyvą grįžo vienas vyriškis. Negalėjau jo nepastebėti. Jis visada geros nuotaikos, daug šypsosi, turi labai gerą humoro jausmą, yra protingas, paslaugus, nuoširdus, stilingas, visada pasitempęs... Nu ir žodžiu. Krito man į akį iškart!
Neturėjau automobilio, tai į darbą jis mane pasiimdavo iš namų ir nuveždavo, parveždavo. Net su savo tėvais supažindino! Bet atsitiktinai – važiavome iš kursų ir jis sustojo pasilabinti. Tėvai labai svetingi, tuoj pavaišino arbata, sausainiais.
Būdama tiek darbe, tiek namuose, kokį mėnesį „svaigau“, kaip norėčiau tokio vyro. Tobulas... Jis yra tobulas... Bet niekam nieko nesakiau, juk pati turėjau draugą. O jis buvo toks lepšis. Bet šįkart ne apie jį... :)
Jau buvo praėję geri trys mėnesiai, darbe buvo šventė. Visi su šeimomis ar antromis pusėmis. Aš savo draugo neėmiau, nes... nu patys suprantat!
Ateinu į vakarėlį su savo kolege Aušra ir matau kaip stovi jis. Gražus, elegantiškas ir... šalia kažkokia moteris ir... mergaitė. Maža, graži, su dviem kasytėm. Galvoju: „Viešpatie, jis turi žmoną!“ Visas mintis vijau į šalį, jis priėjo, pasisveikino, bet daugiau ir nebendravo. Grįžau po vakarėlio namo ir supratau – viskas. Visas viltis ir svajones, taip sakant, vejam šalin.
Jis ir toliau mane vežiojo į darbą ir namo. Bet nieko nedrįsau klausti. Kartą atvažiavo su savo dukrele, susidraugavom.
Ir aš paklausiau: „O kaip žmona laikosi?“
Sako: „Kokia žmona?“
Sakau: „Tavo.“
Jis nusijuokė: „Aš jokios žmonos neturiu, ten vakarėlyje matei mano draugę, dukrytės mamą. Mes nesusituokę, gyvenam „skudurus sumetę“ ir tiek...“
Aha... :) Ne, nieko nebuvo. Nes man buvo svarbu mokslai ir darbas. Tad mokiausi.
Praėjo maždaug metai. Iš bendradarbės Aušros sužinojau, kad ta jo draugė išėjo gyventi pas kitą ir jį paliko vasario 14 dieną! Mergytę pasiėmė su savimi, todėl jo darbe nėra jau visą savaitę. Į darbą jis grįžo po mėnesio.
Aš buvau priešpaskutiniame kurse, darbe nemažai laiko praleidau rašydama kursinį darbą. Sunki tema, sekėsi sunkiai. Jis pamatė, kad vargstu, ir pasiūlė padėti. Aišku, sutikau! Atvažiavo į namus pasikalbėjom, apšvietė protą. Dirbau toliau. Pradėjo skambinti vakarais klausti, kaip sekasi.
Iš pradžių viskas buvo normalu, bet po to pastebėjau, kad dėmesys man didėja, didėja... Pamatė net mano tėvai ir močiutė, kuri gyvena su jais! Pradėjo sakyt: „Vaikeli, ką tu galvoji, 14 metų skirtumas, neišprotėk!“ Sakiau Jiems, kad tikrai nieko nebus, pamirškit. Nors širdyje norėjosi, kad būtų... kažkas :)
Artėjo Joninės. Vėl darbe balius – lauke, su tradicijom. Daug šokom, dainavom, buvom visą laiką kartu. Kolegos irgi pamatė, pradėjo griežti dantį. Aš dar bandžiau slėptis, o jis – nė kiek. Tą naktį iki pusės šešių ryto kalbėjomės mašinoje. Apie viską – gyvenimą, darbą, vaikus. Pirmąkart pasibučiavom. Aišku, šis bučinys buvo ne pirmas mano gyvenime, nu bet toks... nu toks – vau!
Tėvams nieko neaiškinau, nes jau supratau, kad bus čia šakės. Palikau savo tuometinį draugą ir liepos mėnesį sutikau draugauti su juo.
Močiutė pasakė: „Jeigu šitaip, tada kad man namų slenksčio daugiau neperžengtum su juo kartu!“
Broliai sakė: „Tu mums ne sesė, kokią negarbę užtrauki!“
Mama nekalbėjo visai. Verkė. Visa giminė buvo nustatinėjama prieš mane.
Tik tėtis pamatęs, kad sėdžiu kambary ir verkiu jau gal antra savaitė, priėjo, uždėjo ranką ant peties ir pasakė: „Dukryt, jeigu tau gerai, gyvenkit, būkit kartu! Nekreipk dėmesio į kitus, jeigu jums gerai, tegul kiti nesikiša. Aš jus palaikau. Myliu abu ir mylėsiu.“ Kažkaip viskas aprimo. Bet lapkričio mėnesį jis man pasipiršo! Taip netikėtai vidury miesto: buvo užsakyta fotografė, kalnas rožių, šampanas ir žiedelis mažoje raudonoje aksominėje dėžutėje.
Pikti liežuviai plakė: „Iš reikalo, iš reikalo!“
Bet įrodėm, kad ne! Pradėjom planuoti vestuves. Jo giminė mane priėmė, labai džiaugėsi mūsų tokiu sprendimu ir labai, labai palaikė. Labai džiaugėsi tėvai, nes anos jo draugės nemėgo.
Atšventėm vestuves, įsikėliau gyventi pas jį į nuosavą butą. Medaus mėnesį praleidome prie jūros. Klaipėdoje. Fantastika. Viskas nuostabu! Gyvenu nuostabiai! Jis labai mane myli, rūpinasi, pats gamina, tvarko kambarius, skalbia rūbus! Ta prasme, aš irgi visa tai darau, bet žinot, kaip pamalonina širdį, kai daro ir vyras...
Tiesa, jo dukrytė... :) Labai gera mano draugė, kartu žaidžiame lėlėmis, statome namus. O jo buvusi draugė... net nežinau... Tik tiek, kad manęs nemėgsta ir nuteikinėja dukrytę prieš mane. Bet aš stipri, tai nėra gyvenimo kertinis akmuo! Mes labai laimingi, o ji... :)
Mano šeima jį pamilo, bendrauja, džiaugiasi jo pasiekimais. Bet ta pradžia, kai mane kone varė iš namų patys artimiausi žmonės ir manęs išsižadėjo... Buvo taip skaudu, kad nemoku apsakyti žodžiais. Nors močiutė dar primena, kad neva susigadinau savo gyvenimą, ištekėjusi trečiame kurse už 14 metų vyresnio vyro. Ir vis pabrėžia, kad saviems vaikams dar per anksti.
Bet taip norisi... Tik aš vis nedrįstu... :) Bet gal dar po metų... :)
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
