Man nelengva pasidalinti šia istorija, kuri privertė kentėti, elgtis blogai ir nesąžiningai, tačiau privalau tai padaryti tam, kad pagaliau nusiraminčiau.
Likus dvejiems metams iki mamos mirties, ji man pranešė, kad su savo vyru surašė testamentą. Jame nurodė, kad mirus vienam iš sutuoktinių turtas atitenka kitam, o mirus ir jam, atitenka man su sąlyga, kad pasidalinsiu juo su broliu ir seserimi.
Kartą mama prasitarė, kodėl tai padarė. Ji nenorėjo, kad vyrui mirus, į turtą pretenduotų patėvio vaikai. Ji visada jų nemėgo, nebendravo ir neleisdavo padėti.
Svarbus momentas: kai mama sudarė testamentą, advokatas jai nepasakė, kad, mirus vienam iš sutuoktinių, paveldėtojas turi teisę su turtu elgtis kaip nori. Mama visada galvojo, kad jeigu įrašytas dar vienas – trečias asmuo, tai reiškia, kad be jo sutikimo turto nei iškeisi, nei parduosi.
Pasidomėjau ir išsiaiškinau, kad taip nėra. Likęs gyvas sutuoktinis gali su savo palikimu elgtis kaip išmano. Man, kaip trečiam paveldėtojui, gali iš viso nieko nelikti ir nebus kuo dalintis. Pasakiau apie tai mamai. Ji manimi nepatikėjo. O gal ji ir žinojo tiesą, tik apsimėtė, kad nepatikėjo. Kaip dabar patikrinsi?
Ką gi. Tada nesiginčijau. Visų pirma, mama turėjo teisę daryti, ką nori. Antra, nelabai man ir rūpėjo jos turtai. Nes nebuvo jie tokie jau ir dideli. Butas kaime ir keli hektarai žemės. Net kai sužinojau, kad mama mirtinai serga, nespaudžiau jos, kad pakeistų testamentą mūsų, savo vaikų, naudai. Nenorėjau sukelti pateivio pykčio ir tokiu būdu apsunkinti mamos išėjimą. Ir dėl to, kad nespaudžiau, vėliau žiauriai pasigailėjau.
Viskas prasidėjo praėjus lygiai savaitei po mamos laidotuvių. Iš pradžių patėvis nutarė, kad galiu jį dėl palikimo nužudyti. Norėdamas įrodyti grėsmės rimtumą, visur vaikščiojo su mažu kirviu. Net ir į parduotuvę šalia savo namų. Paskui sugalvojo atimti visas man ankščiau dovanotas dovanas ir šiaip atiduotus daiktus. Atsiuntė įgaliotinį su tų daiktų sąrašu. Pasiunčiau ir patėvį, ir įgaliotinį velniop.
Įsižeidė ir pareigūnas, ir patėvis – pagrasino man iškelti baudžiamąją bylą. Išsigandusi tokių problemų, daiktus atidaviau ir savo ruožtu paprašiau, kad patėvis grąžintų jam dovanotas dovanas, kurias atgavusi išmečiau. Nes man jų nereikėjo. Paprašiau iš principo.
Po to patėvis nusprendė, kad aš nunuodijau mamą ir ji dėl to mirė, papildomai apkaltinęs pinigų vagyste. Sakė, kad pavogiau iš jo penkis tūkstančius eurų, apie kuriuos aš nieko nežinojau. Išvengusi vienos baudžiamosios bylos dėl nenoro grąžinti dovanotus daiktus, gavau kitus įtarimus – dėl mamos nužudymo ir vagystės stambiu mastu.
Tyrėjo kabinete jaučiausi klaikiai. Jis negirdėjo mano pasiaiškinimų ir gąsdino kalėjimu. Jo akyse buvau tikra nusikaltėlė, nes kartą jau turėjau problemų su teisėsauga. Man buvo iškelta baudžiamoji byla dėl mažamečio sumušimo, bet nuteista nebuvau. Bylą nutraukė.
Tyrėjui tai nerūpėjo. Jis elgėsi su manimi kaip su nusikaltėle ir vertė tuojau pat prisipažinti tai, ko nesu padariusi. Ir darė tai gana žiauriai – mane privedė iki ašarų ir isterijos priepuolio.
Apskundęs mane teisėsaugai, patėvis nenusiramino ir toliau tęsė savo juodą darbą. Jis pradėjo mane šmeižti ir visiems pasakoti nebūtus dalykus. Padarė iš manęs tikrą pabaisą. Ant kiekvieno kampo aiškino, kad esu labai bjauri ir pikta. Kad žiauriai kankinau nepagydomai sergančią mamą, tampydama ją po visą Lietuvą, girdydama neaiškios kilmės arbatomis ir tepdama nuodingais tepalais.
Tie, kurie žinojo teisybę, be abejo, netikėjo ir ji gėdino. Tie, kas nežinojo, žiūrėjo kreivai ir smerkiančiai. Juk negalėjau atsistoti vidury gatvės ir šaukti, kad viskas yra ne taip, kaip sakoma, kad iš tiesų esu gera ir viską padariau dėl mamos gerovės.
Skaudžiausia, kad patėvio melu patikėjo brolis ir sesuo, gyvenantys kitoje šalyje. Beje, jie taip nė karto ir neaplankė sergančios mamos. Tik skambino. Net ir į laidotuves neatvažiavo, sakydami, kad trūksta pinigų. Bet kai patėvis pasiskundė ir pripasakojo pasakų, žadėjo tuos trūkstamus pinigus atrasti ir atkeršyti už mamos nužudymą.
Atrodytų, viskas – pasmerkei ir sutrypei. Nusiramink.
Ne. Patėviui to buvo maža. Jis nulėkė į laikraščio redakciją ir mane ten apšmeižė. Nežinau, kodėl tas straipsnis taip ir nepasirodė. Gal juo nepatikėjo arba nerašė, kol nebuvo užbaigtas teismo procesas? Ir ačiū Dievui, kad nepasirodė. Nežinau, ar būčiau tai ištvėrusi ir sau ko nors nepasidariusi. Tokią didelę įtampą tada jaučiau ir tokios baisios būklės buvau.
Nežinau, kuo ši istorija būtų pasibaigusi ir ką patėvis tuo būtų pasiekęs. Visiškai sugadinti man gyvenimo dėl to prakeikto testamento jam neleido jo mirtis. Jis mirė praėjus lygiai trims mėnesiams po mamos mirties. Miegodamas, nuo širdies smūgio. Rado jį kaimynai po savaitės su ištinusiu futbolo kamuolio dydžio veidu, o šalia pagalvės buvo padėtas kirvis.
Patėvį palaidojau. Turtą paveldėjau. Brolį su sese praradau. Mamos daiktus atidaviau labdarai. Butą pardaviau. Susimokėjau skolas už abiejų laidotuves, sutvarkiau kapus, pastačiau paminklą. Dalį pinigų atidėjau vaikų mokslams. O kitą dali pinigų paaukojau sergantiems vaikams. Tai buvo nemaža dalis – beveik tokia, kokią turėjau pasidalinti su broliu ir sese.
Beje, vėliau iškeltą man baudžiamąją bylą vis dėl to nutraukė, neradę nusikaltimo sudėties, prieš tai nepamiršę atlikti patėvio pomirtinės ekspertizės. Bandė išsiaiškinti, ar ne aš ji nužudžiau.
Po kuriuo laiko, man jau apsiraminus, broliui atsitiko nelaimė. Jis susirgo tokia pačia vėžio forma kaip ir mama. Prieš mirtį jis prisiminė mane. Paskambino ir paprašė finansines pagalbos. Nepadėjau. Nes jo pinigų dalies jau neturėjau, o žemės parduoti nenorėjau. Aš ne tik jam nepadėjau. Kai brolis mirė, aš net ir į laidotuves nenuvažiavau. Toks didžiulis pyktis manyje tūnojo.
Gyvenu dabar su šia didele nuodėme širdyje ir kartais dėl to labai liūdžiu ir kenčiu. Tačiau jau nieko nebepakeisi ir neištaisysi. Yra kaip yra. Ir labai gaila, kad kitaip nebebus.
Savo istorijos pabaigoje norėčiau visiems patarti: jeigu sugalvojote palikti kam nors savo turtą, būtinai pabandykit įsivaizduoti, kaip tas žmogus po jūsų palikimo gyvens. Jeigu jis gyvens prasčiau ir tai atneš jam tik kančias ir giminių pyktį kaip mano atveju, tai gal geriau nereikia? Gal geriau viska paaukokit vargšams, sergantiesiems ar bažnyčiai? Nekiršinkite savo artimųjų. Neverskite jų nusidėti. Pasigailėkit.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
