Tas skauduliukas sekioja mane ir vis neduoda ramybės – kodėl? Kodėl man? Kodėl Tau??? Mamyte, man Tavęs taip trūksta... Praėjo vienuolika metų, bet vis tiek man ne lengviau. Kaip ir prieš vienuolika metų, taip ir šiandien noriu Tave apkabinti. Ir gal net labiau nei tada... Žinai, Mama, buvo mūsų vestuvės... Norėjau Tau pasakyti padėkos žodžių, bet nepasakiau, atsiprašau... Tiesiog būčiau nesusivaldžiusi. Aš Tau juos ištariau viduje... Taip, Mamyt, geriau... Žinai, paskaičiau straipsnį apie tai, kaip nereikia gėdytis, kad sergi vėžiu. Ir nereikia palikti sergančiojo vieno... Nors kauk iš skausmo kai prisimenu, kaip gulėdavai palatoje ir tikrai nesidžiaugei, nors mėginai mūsų negąsdinti ir šypsojaisi. O galiausiai išėjai viena...
Nebuvau šalia, Mamyte, atsiprašau. Buvau šiek tiek per maža, kad aiškiai suprasčiau, kas vyksta. O kaip būčiau norėjusi Tave apkabinti ir kartoti – „Tu nebijok!!!“
Myliu Tave, Mamyte... Aš nežinau, kur Tu dabar, bet tikiu. Noriu. Man to reikia. Kad Tu būtum šalia manęs!!!
Ačiū mano nuostabiajam vyrui už didelį palaikymą, rūpestį. Ačiū, kad mus likimas suvedė.
Mamyte, Tu gali dabar ilsėtis. Man viskas bus gerai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
