Mokinys stojo į kovą su skriaudikais ir parodė, ko yra vertas

Mano santykiai su mama buvo artimesni.  Su ja pašnekėdavau atvirai, bet ne viską jai pasakodavau. Brolis buvo artimesnis tėvui. Kartais atrodydavo, kad tėvas nemyli manęs, kad galbūt jam atrodo, jog nesu jo tikras sūnus. Buvau įsitikinęs, kad tėvas jį myli labiau nei mane.

Baigęs 9 klases, įstojau į profesinę mokyklą. Maniau, kad viskas pasikeis, pradėsiu naują gyvenimą tarp naujų žmonių.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Baigęs 9 klases, įstojau į profesinę mokyklą. Maniau, kad viskas pasikeis, pradėsiu naują gyvenimą tarp naujų žmonių.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daug teko kovoti su pačiu savimi, kol išmokau mylėti save.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daug teko kovoti su pačiu savimi, kol išmokau mylėti save.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Pablo

Sep 3, 2015, 3:37 PM, atnaujinta Oct 17, 2017, 4:46 PM

Mano santykiai su mama buvo artimesni.  Su ja pašnekėdavau atvirai, bet ne viską jai pasakodavau. Brolis buvo artimesnis tėvui. Kartais atrodydavo, kad tėvas nemyli manęs, kad galbūt jam atrodo, jog nesu jo tikras sūnus. Buvau įsitikinęs, kad tėvas jį myli labiau nei mane.

Mokiausi Gruzdžių Augustino Griciaus vidurinėje mokykloje iki 9 klasės, vėliau įstojau į Gruzdžių žemės ūkio mokyklą.

Pradinėse klasėse su draugais sutariau pusėtinai. Tam įtakos turėjo tai, kad buvau žemiausias klasėje, iš paprastos šeimos. Niekada nesirengdavau madingais rūbais, visada buvau apsirengęs kukliai. Daugelis klasėje žinojo, kad turiu geriantį tėvą. Todėl dažnai sulaukdavau pažeminimų iš klasės draugų, kartais iš auklėtojos.

Pragariškas gyvenimas prasidėjo 5 klasėje, kai klasė buvo perskirta į dvi dalis – A ir B, atėjo naujų mokinių. Aš buvau B klasėje.

Viskas prasidėjo medžio darbų pamokose, kurias lankydavo tik berniukai. Medžio darbų pamoka vykdavo A ir B klasės berniukams vienu metu. A klasėje buvo daugiau naujų mokinių. Savo klasėje buvau pats žemiausias, todėl per medžio darbų pamoką sulaukdavau daug patyčių iš naujų A klasės mokinių.

Iš pradžių jie mane užgauliojo tik žodžiais, bet netrukus ėmėsi ir fizinių veiksmų. Panašiai būdavo ir per kūno kultūros pamokas. Iš tų pamokų liko daug prisiminimų apie  užgauliojimus ir nesuskaičiuojamas, nuo šeimos narių nuslėptas mėlynes ant kūno. Kartais  man trenkdavo knyga į galvą. Po to kelias dienas ją skaudėdavo, net iki pykinimo.

Per kitas pamokas kartais prisidėdavo ir klasės mergaitės: išmėtyti daiktai iš kuprinės, apspjaudymai, spardymai į kojas. Klasės auklėtojas ir artimieji nieko nežinojo apie tai, nes buvo gėda pasakoti. Mokykloje daugelis mokinių matė ir žinojo apie tuos dalykus.

Atsirado grupelė, kuri mane pasitikdavo ir išlydėdavo iš mokyklos. Nors pamokos prasidėdavo 8 val., aš mokykloje būdavau jau 7 val., tūnodavau pasislėpęs bibliotekoje. Eidavau į klasę tik nuskambėjus skambučiui. Visada bijojau atsidurti koridoriuje, kai ten nėra suaugusiųjų.

Kartą bandžiau klasės auklėtojui papasakoti apie savo padėtį, tačiau šis mane išvadino „durneliu iš pijokų šeimos“, liepė stengtis mokytis geriau, nes mano ateitis „profkė“ ir kad neturėčiau vilčių ką nors pasiekti gyvenime. Esą būsiu valkata ir prasigėręs kaip mano tėvas. Rytais, iš to streso, kad reikės eiti į mokyklą, negalėdavau net pusryčių valgyti.

Pats įsimintiniausias įvykis buvo per darbų pamoką, berods 8 klasėje, kai vaikinai galandinimo staklėmis įkaitino vinies galvutę ir, mane laikydami, išdegino žaizdą ant kairiojo dilbio. Tą žaizdą nuslėpiau nuo visų. Iki šiol niekas nežinojo, kaip atsirado tas randas. Kai kas nors manęs apie jį paklausia, šmaikščiai atsakau, staiga sugalvojęs juokingą paaiškinimą.  Tai tarsi pasmerktojo antspaudas kitiems, kad galima mane žeminti.

Medžio darbų pamokos vykdavo ketvirtadieniais. Dažnai ketvirtadieniais neidavau į mokyklą, pasislėpdavau apleistose statybose ir šaldavau iki pamokų pabaigos.

Baigęs 9 klases, įstojau į profesinę mokyklą. Maniau, kad viskas pasikeis, pradėsiu naują gyvenimą tarp naujų žmonių. Grupėje buvome trise iš tos pačios mokyklos B klasės, visi kiti – atvykę iš kitų Lietuvos vietų. Visi grupėje buvome vaikinai.

Deja, buvau per daug prisisvajojęs. Į kitą specialybę toje pačioje profesinėje mokykloje įstojo kitas mokinys iš A klasės. Jie visi puikiai žinojo, kur aš mokysiuosi, nes mažame miestelyje kalbos greitai sklinda. Užgauliojimai prasidėjo mokyklos koridoriuje. Netrukus tai pamatė ir kiti mano grupės mokiniai. Prasidėjo nuolatinės patyčios ir per pamokas, per praktinius užsiėmimus. Mokytojai buvo bejėgiai, nes puikiai žinojo koks kontingentas stoja į profesines mokyklas.

Tai tęsėsi 2 metus, kol II kurse pajutau, kad nebeištversiu, nusižudysiu. Kiekvieną dieną bijodavau, kurdavau planus, kaip nenueiti į mokyklą. Mane labiausiai guosdavo knygos, kuriose susitapatindavau su herojais. Pradėjau kurti atsisveikinimo eilėraščius, planus, kaip nusižudyti. Nemaniau, kad baigsiu mokyklą. Pamenu, kai vieną ankstų žiemos rytą ėjau į miškelį pasikarti. Tada neišdrįsau. Buvo sunku tai ištverti. Nekenčiau savęs.

Turiu krikštamotę, pas kurią svečiuodamasis pasipasakojau, jog mokykloje patiriu dvasinį ir fizinį smurtą, kad nebenoriu gyventi, ruošiuosi nusižudyti. Netrukus apie tai sužinojo ir mano tėvai. Apie vykstančias psichologines ir fizines patyčias buvo pranešta mokyklai, policijai.

Aš pats nenorėjau rašyti pareiškimo policijai, tačiau krikštamotė ir mama atkakliai ragino. Labai bijojau bendraklasių ir mokyklos administracijos reakcijos. Krikštamotė mane vesdavo pas psichologus, tačiau buvau nekalbus ir realios pagalbos nesulaukdavau. Kai mokyklos bendruomenė sužinojo apie tokią situaciją, pasiūlė imti akademines atostogas ar net mesti mokslus. Tačiau sunkiai juos įtikinau, kad mokysiuosi toliau ir laikysiu vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus.

Tai buvo pats sunkiausias laikotarpis – mokyklos bendruomenė tave laiko psichiniu ligoniu, žiūri kreivai, apkalba už nugaros ar net mėto akivaizdžias užuominas, kad esi nenormalus. Dar skaudžiau buvo, kai nusisuko draugai, kaimynai. Draugai nebebendravo, kaimynai žiūrėjo kreivai ir net susitikę nesisveikindavo.

Egzaminus sėkmingai išlaikiau ir įrodžiau, kad jie labai klydo. Įstojau į Šiaulių kolegiją ir ten pajutau, kad esu žmogus ir asmenybė. Vėliau baigiau Šiaulių universitetą.

Kartais naktimis dar sapnuoju mokyklą. Tačiau tie sapnai – lyg košmarai iš praeities. Kartais sulaukiu buvusių klasės „draugų“ kvietimų draugauti socialiniame tinkle, bet jų nepriimu. Nevykstu ir į klasės susitikimus. Kvietimus visiškai ignoruoju.

Šeimos nesukūriau gal todėl, kad dar jaučiu viso to pasekmes. Dar nesu tam pasiruošęs, nes nesugebėčiau apginti savo šeimos. Daug  teko kovoti su pačiu savimi, kol išmokau mylėti save.

Gerai, kad retai grįžtu į savo gimtinę. Grįžtu tik dėl mamos. Kai jos nebebus, nebeturėsiu ten jokio tikslo sugrįžti. Kiekvienais metais rugsėjo 1-oji man yra šventė, nes nebereikės grįžti į mokyklą...

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.