„Atostogos ėjo į pabaigą. Su drauge nusprendėme išmėginti akies taiklumą tire. Šūviai dažniausiai buvo netaiklūs. Mes juokavome, džiaugėmės net menkiausiu pataikymu.
Išvaizdus vyriškis pasisiūlė mus pamokyti taiklumo. Tikriausiai patikome, nes laiką leidome linksmai, rankose laikėme tiro šautuvus, kurie mūsų gležnoms rankoms buvo didoki. Susipažinome.
R. (vardo nerašau dėl tam tikrų priežasčių) buvo labai dėmesingas, žvilgsniai, rankų prisilietimai suvirpino dėmesio išsiilgusią širdį. Kai R. apglėbė mane, norėdamas parodyti, kaip teisingai laikyti šautuvą, pajutau, kaip jo kūnas suvirpėjo, o manasis atsakė tuo pačiu.
Po malonių pamokymų pakvietė į susitikimą vakare. Pradėjau svajoti kaip maža mergaitė ir vis savęs klausiau – ar čia aš? Ar tai tikrai aš šį vakarą einu į susitikimą?
Laukiau vakaro, plaukiau kaip žuvelė į tinklą. Į tinklą, iš kurio ištrūkti nebegalėsiu. Lyg plazdantis drugelis daužėsi mano širdis. Švelnūs R. žodžiai skambėjo tarsi muzika, kuri užbūrė mano budrumą. Šis vakaras buvo panašus į pasaką, skaitytą vaikystėje.
Susitikimai, trumpi išsiskyrimai... Vėlyvi vakarojimai, ryto žaros auštant. Švelnūs apsikabinimai, prisilietimai, sutaršyti plaukai ir didžiulis kūnų geismas liejosi į vieną didžiulį kamuolį, kuris liepsnojo meile. Žodžiai nereikalingi, kai kalba kūnai.
Gyvenome kartu. Du mėnesiai, o rodėsi, esame visą gyvenimą kartu. Tik pasiilgdavau konkrečių minčių apie bendrą ateitį. Tam trūko laiko – abu dirbome, laisvu laiku lankėme draugus ir branginome vienas kitą. Ta nelemta avarija. Ligoninė, operacija, kojos amputacija. Aš luošė.
Tai paveikė ne tik mane, bet ir R. Buvę karšti jausmai pradėjo skleisti šaltį, nuo kurio stingo kraujas, širdis iš skausmo rambėjo.
Meilė lengvu žingsneliu atėjo, lengvu žingsneliu ir išėjo.“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
