Inkšti kaip pervažiuotam šuniui, nes jėgų kaukti jis nebeturi. Ir man skauda ne dėl savęs, o labiausiai – dėl savo vaikų.
Kaip gyvenimo leitmotyvas sukasi klausimas: ar mano vaikai reikalingi šiai valstybei ir šiai visuomenei?
Pastaruoju metu daug kalbama apie pabėgėlius ir pagalbą jiems. Suprantu, kad karas – ypač baisus dalykas ir nekalti žmonės nenusipelno gyventi jo sąlygomis. Tačiau kokia valstybė mes šiandien esame ir kaip vertiname ir rūpinamės savo augančiais piliečiais?
Aš esu vieniša mama. Auginu dvi mokyklinio amžiaus mažametes. Su vyru išsiskyriau prieš ketverius metus.
Smalsuolių labui reikėtų paminėti, kad jis nebuvo blogas sutuoktinis ar blogas tėtis. Tik jis buvo geras alkoholikas ir dar geresnis tinginys.
Buvęs vyras gyvena Skandinavijoje, vaikais rūpinasi epizodiškai. Paprastai apie tris kartus per metus, po vieną savaitgalį.
Alimentų gaunu 133 eurus. Ši suma skiriama abiem dukroms. Pridursiu, kad man, su antstolių raginimu, sumoka jo darbovietė. Yra susikaupusi penkiaženklė skola.
Pabandysiu išdėstyti rūpesčius, kurie šį vakarą atrodo tokie skaudūs. Esu dirbanti specialistė. Mokiausi, dėjau pastangas, kad turėčiau išsilavinimą ir galėčiau visada užsidirbti pragyvenimui. Studijavau papildomai, kad turėčiau ir verslumo įgūdžių, būčiau patrauklesnė darbo rinkai.
Šiuo metu mano atlyginimas yra 450 eurų atskaičiavus mokesčius. Prisipažinsiu, kad teko pakovoti, jog atlyginimas būtų ne tik tokio dydžio, bet dar ir oficialus.
Tiesa, Darbo kodekse numatytąsias valandas tenka „perdirbti“.
Gyvename mes nuomojamame dviejų kambarių bute. Jis vidutiniškai kainuoja 420 eurų per mėnesį. Mažosios maitinimas ir prailgintos popamokinės grupės paslauga kainuoja 120 eurų. Vyresnėlei pietums mokykloje reikia 1,5 euro per dieną. Automobiliui išlaikyti reikia skirti nors 50 eurų. Telekomunikacijų paslaugoms – 25 eurus. Minimalūs būreliai – 20 eurų.
Ir aš neskaičiuoju nei maisto, nei rūbų, nei pramogų ar kitko. Tiesiog skaičiuoju tas sumas, kurios nurodomos sąskaitose kaip neišvengiami mokėjimai. Nes maistas atsiranda „iš kažkur“, lygiai kaip ir rūbai. Ir neskaičiuoju vaistų, nes mes labai stengiamės nesirgti.
Tad šį vakarą mąstau... Aš sumoku mokesčius, mano giminaičiai ir draugai taip pat sumoka mokesčius valstybei.
O ką mano dukros iš valstybės gauna? Gauna nemažai. Nemokamą mokslą ir nemokamą sveikatos priežiūrą. Tai yra daug ir gerai, lyginant su trečiojo pasaulio šalimis.
Tačiau man labai norisi paklausti, gal galime būti solidarūs ir mano dukros šiuo metu gali gauti ką nors daugiau?
Juk jos užaugs. Bus reikalingos valstybei. Galų gale sumokės tuos pačius mokesčius, kai tik užaugs ir dirbs...
Politikai daug kalba apie pensininkus ir našlaičius. Bet ar tik ne todėl, kad pensininkai gali balsuoti, o našlaičių tema jautri ir audrina galimus rinkėjus?
Aš negirdėjau nei rinkimų pažadų, nei kalbų iš tribūnų apie vienišas motinas. Apie vienišų mamų vaikus.
Iš valstybės mes negauname nė vieno cento, be jau mano minėtų nemokamų ugdymo ir sveikatos priežiūros paslaugų.
Dažnai man kyla klausimas, ar turiu dėl ko skųstis šia situacija. Ir apskritai ar mano vaikai nusipelnė kokios nors paramos iš valstybės?
Juk turi mamą, kuri gali jais pasirūpinti.
Prisipažinsiu, kad mama rūpinasi iki negalėjimo... Iki tol, kol pakanka jėgų eiti. Nes mamos jėgos tiesiog ribotos ir kartais ji suserga, išsenka organizmas.
Dirbu ir papildomus darbus, ir 1,5 etato vienu metu. Bet tuomet labai ilgoms valandoms dukros lieka vienos...
Tada jos skambina kas keliolika minučių ir gailiais balsais klausia, kada aš grįšiu... Tiesa, juk pagal įstatymus mano vaikai net negali būti vieni paliekami namuose. Užburtas ratas, ar ne?
Kartais kyla absurdiška mintis – gal apsigyventi nakvynės namuose? Tik labai noriu savo dukras auginti oriomis sąlygomis ir svarbiausia, noriu jas užauginti kuriančiais žmonėmis, o ne imančiais.
Reikėtų paminėti, kad pati neturiu jokių žalingų įpročių. Nevalgau mėsos, nevartoju cukraus. Negeriu kavos. Savo dukroms taip pat stengiuosi diegti sveikos gyvensenos principus.
Mūsų namuose vyrauja elegantiška aplinka. Lankomės kultūros renginiuose, einame į bažnyčią.
Vaikams skiepiju vertybės ir ugdau juos socialiai atsakingais žmonėmis. Supažindinu su ekologija. Labai daug skaitome.
Mes – visapusiškos patriotės. Labai mylime savo šalį ir savo miestą.
Ir gatvėje mes atrodome kaip laiminga šeima. Inteligentiška, skoninga, darni šeima.
Bet neviltis mane graužia kasdien. Parėjau iš tėvų susirinkimo, kuriame buvo nutarta į klasės fondą rinkti po 60 eurų.
Pratybos kainuoja 45 eurus. O dar visa kita...
Tada mano neviltis virsta inkštimu. Ir tokį iki begalybės tamsų vakarą galvoju... pakviesiu savo vaikus ant aukšto sostinės stogo ir mes paskraidysime... Nes vilties vis mažiau ir mažiau. Nes valstybei nereikalingos nei vienišos mamos, nei jų vaikai.
Perskaičiusi komentarus apsiverkė
Po Ingos laiško publikavimo socialiniame tinkle “Facebook“ kilo didelė diskusija apie jos padėtį ir užuominą apie norą nusižudyti. Skaitytoja Ernesta kreipėsi į „Bendraukime“ ir paprašė susisiekti su autore, kad galėtų jai padėti.
Rašinio autorė Inga prašė, kad geranoriškiems skaitytojams būtų perduota jos padėka:
„Atsiverčiau Feisbuką' ir nustėrau... Dabar verkiu... Niekada nebūčiau patikėjusi, kad yra žmonių, kuriems tai rūpi... Esu be galo dėkinga vien už tai, kad jiems rūpi...
Rašydama straipsnį, neturėjau jokių ketinimų prašyti pagalbos ar tikėtis paramos. Prisiekiu. Tik norėjau kažkiek pasiguosti ir labai viliuosi, kad šis rašinėlis nukeliaus kažkur... Gal iki socialinių reikalų ministerijos, gal iki Seimo... Žinau, kad yra daug žmonių, gyvenančių daug sunkiau už mane.
O vien žmonių noras padėti suteikia viltį...
Su didžiausia padėka, Inga.“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
