Kai buvau gal penktą mėnesį nėščia, jau pradėjau apie jas svajoti. Vyrų, kaip žinia, tokiais reikalais geriau nevarginti, todėl viską aptarėme su geriausia drauge Rasa. Iš karto, dar vaikeliui negimus, paprašiau jos, kad būtų krikštamotė. Ji džiaugsmingai sutiko, ir pasinėrėme į planavimą.
Kai pradėjome, supratau, kad apie krikštynas išmanau... visiškai nieko! Perskaitėme gal milijonus straipsnių ir jie visi mane kuo nors nustebindavo. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad mergaitės turi dėvėti mėlyną kaspinėlį, o berniukai – rausvą? Arba kad berniukų krikšto drabužis taip pat yra... suknelė?
Tortas, sidabrinis šaukštelis, pelerina, šventės vieta, dekoracijos, bažnyčia, choras ar giedotojai, svečių sąrašas, mamos ir krikštamotės apdarai, tradiciniai pasižadėjimai... Nuo viso to man sukosi galva.
Rasa labai moka „užkurti“ džiaugsmingą nuotaiką, todėl po kiekvieno mūsų pokalbio man norėjosi absoliučiai visko. Galiausiai nusprendėme, kad kūdikį krikštysime, kai šiam sueis trys mėnesiai, o tą darysime gražiausioje miesto bažnyčioje senamiestyje. Visas kitas detales ir organizavimą atidėjome iki kol vaikelis gims – nesu prietaringa, bet kažkaip nei šis, nei tas suplanuoti šventę pūpsančiam pilvui.
Kai mano spindulėlis gimė, pirmą mėnesį buvau „išskridusi į kosmosą“. Turbūt taip jaučiasi daugelis mamų. Bet nuo antrojo susizgribau: jei noriu suspėti, gražiąją šventę reikia pradėti organizuoti iš peties. Norėjome ne tik gražiausios bažnyčios, bet ir didžiausios, spalvingiausios šventės. Juk dukrytei tai vyksta vieną kartą gyvenime!
Svečių sąrašas buvo gana ilgas: kai pradėjau skaičiuoti visus gimines, draugus ir geros valios vaikelį mylinčius žmones, jų išėjo per trisdešimt. O dar tie, kurie patys su vaikais...
Kai tekėjau, visais tais organizaciniais ir finansiniais reikalais man rūpintis neteko. Tuoktis norėjome Trakuose, iš kur kilęs mano vyras, todėl jo tėveliai padarė mums tokią išankstinę vestuvinę dovaną: aš pasakojau jiems, kas man patinka, pagal nuotraukas rinkausi salę, sudariau meniu pavyzdžius ir... viskas! Uošviai viską suorganizavo ir apmokėjo, tad visa vestuvių šventė man pačiai buvo kaip staigmena.
Tačiau krikštynos – visai kas kita. Savo angelėlio švente norėjau pasirūpinti pati.
Pamaniau, bus brangoka, bet tiek to. „Vieną kartą gyvenime!“ – pozityviai kartojau sau.
Pozityvumas išgaravo susidūrus su kainomis...
Pirmiausia, žinoma, nuėjome tartis į bažnyčią. Savaime suprantama, kad nenoriu įvardyti jos bei kunigo, su kuriuo kalbėjomės, bet už ceremoniją šis paprašė 120 eurų aukos. 120 eurų! Žinau, kad neseniai ištekėjusi draugė net už pačias vestuves mokėjo kiek mažiau.
Padėkojusi pasakiau, kad dar pagalvosiu, ir su Rasa leidomės ieškoti šventės vietos. Kai pamėgindavau gražiame restorane užsakyti salę ar porą didelių stalų, administratorės visad paklausdavo: „Kokia proga?“ Vos išgirdusios, jog tai – kūdikio šventė, jos kaipmat nudžiugdavo ir... pasakydavo kosminę sumą. Esu tikra – jeigu švęsčiau savo jubiliejų, už pietus trisdešimčiai žmonių iš manęs niekas neprašytų 450 eurų.
Rasa ramino mane, kad dar yra laiko paieškoti, pagalvoti. Geriausia būtų bent nusipirkti viską, ko šventei prireiks, o tada jau ir apsispręsime dėl vietos.
Radome ne vieną puikią parduotuvę, skirtą būtent mažiukų šventėms. Kai kurios – prašmatnesnės, kitos – Bazės patalpose. Tačiau dėl kainų vėlgi „apakau“. Tiek vienur, tiek kitur jos skyrėsi visai nežymiai. Sidabrinis šaukštelis? Nuo 35 eurų. Rūbeliai? Apie 50–100 eurų. Vien kūdikio pelerina kainavo 45 eurus.
Na, atvirai, – kiek gi medžiagos reikia tokiam mažam gaminiui? Palyginimui galiu pasakyti, kad mano žieminis paltas su tikra vilna kainuoja 60 eurų. Paltas, kurį nešiosiu mažiausiai trejus metus.
Po visų kelionių po restoranus, parduotuves ir kitų šventės reikalų jaučiausi išsekusi. Man tikrai reikėjo bent savaitės pagalvoti. O krikštynų data vis artėjo... Visas ūpas buvo dingęs. Skaičiavau ir taip, ir kitaip – bet kuriuo atveju suma išeidavo kosminė. Žinoma, galima ją sukrapštyti, bet kaip aš galėčiau nuoširdžiai džiaugtis švente, jeigu pokylio metu mintyse skaičiuočiau kito mėnesio mokesčius?
Ačiū Rasai, kuri mane nuo viso to išvadavo. Vieną dieną, kai iki mažylio dienos jau tebuvo likusios trys savaitės, o aš vis dar nieko nebuvau nusprendusi, ji užsuko kavos. Ir labai paprastai pasakė: „Tai – tavo vaiko ir tavo šeimos šventė. Nusispjauk, kaip kas kam atrodys, pamiršk mūsų paaugliškas fantazijas ir daryk taip, kad gerai jaustumeisi!“
Ir žinote ką? Aš taip ir padariau! Supratusi, kad nenoriu mūsų jaunos šeimos taip anksti nuvaryti į bankrotą, planus pakeičiau kardinaliai.
Nuvažiavome į bažnyčią rajone, greta miesto. Ją visada pravažiuodavau pakeliui į kaimą, buvo įsiminę gražūs vaizdai. Malonus kunigas iš karto pasakė, jog auka – tokia, kokią galime paaukoti, tačiau ne daugiau kaip penkiasdešimt eurų. Įsivaizduojate? Jis nustatė ne kainos „dugną“, o „lubas“!
Kai buvo sutarta dėl bažnyčios, nuvažiavome į paprastą lietuviško trikotažo krautuvėlę ir joje nupirkome... Baltus šliaužtinukus. Ir viskas! Paprasčiausius baltus šliaužtinukus, už kuriuos sumokėjome vos 10 eurų. O Rasa pati savo mamos „siuvamąja“ pasiuvo peleriną ceremonijai. Ir netgi apsiuvo ją mėlynu kaspinėliu!
Kai visa buvo padaryta, liko šventės vieta. Ja tapo... Raselės tėvų namai. Jie visai netoli nuo bažnyčios (prie pat miesto), gražiai suremontuoti, yra sodas. Tiesa, vietos mažiau negu salėje, todėl teko gerokai pakoreguoti svečių sąrašą. Iš „trisdešimt plius“ liko tik šeima. Aš su vyru, mūsų abiejų tėvai, Rasa su krikšto tėčiu (juo tapo vyro draugas) ir, žinoma, Rasos tėveliai, nes šventėme juk jų namuose.
Dar pakviečiau dvi artimiausias drauges. Jos padėjo papuošti visus namus, prikabino mėlynų balionų, kaspinų, pristatė žvakių ir parinko muziką. Viena, dirbanti kavinėje, pigiau užsakė įdomių užkandžių. O kitką gaminome pačios. Mano mama iškepė tortą.
Šventė buvo nuostabi. Nors pradėjus ją organizuoti mane ir buvo apėmusi neviltis, rezultatas buvo geresnis, negu tikėjausi.
Maniau, tokiai šventei būtina prašmatni vieta, daugybė svečių... Jeigu ne „kosminės“ kainos, net nebūčiau supratusi, kokios puikios gali būti intymios, nedidelės šventės. Nesijaučiu nieko praradusi ir tikrai visoms rekomenduoju nemėtyti pinigų brangioms grožybėms, kai viską galima pasidaryti paprastai!
Labai ačiū Raselei už visus planus ir idėjas ir už meilę mano vaikučiui. Ačiū ir visoms padėjusioms. Ir savo vyrui, žinoma, be kurio nebūtų paties vaikučio!
O restoranų administratorėms ir mano minimam kunigui tenoriu pasakyti štai ką: turėkite sąžinės.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
