Pasirinko pokalbiui žvilgančius lyg naujas euras teigiamus personažus. Baltus ir pūkuotus, nors imk ir tuoj pat priglausk prie širdies. Pirmasis kalbėjo orus ir solidus šeimos tėvas. Keliantis pasitikėjimą, jau ne jaunas, bet vis dar yra kur paganyti akis.
Klausiau jo ir mintyse skaičiavau, kiek moterų dabar tyliai gurkia pavydo bei kartėlio gumulą. Štai sėdi ir kalba tikra priešingybė paskutinius pinigus iš namų tempiantiems ir pašalpas pro gerklę praleidžiantiems vietiniams personažams.
Įdomu, kiek moteriškių slapčia pagalvojo – imčiau tokį, net jei teks vaikščioti įsivyniojus nuo galvos iki kojų. Imčiau, net jei neturėsiu namuose balso teisės. Su viskuo sutikčiau, kad tik ne pijokas...
Antrasis savo istoriją pateikė jaunuolis iš Afganistano. Gražus gyvatė. Tikrai gražus. Ir dar išsilavinęs. Kaip saldus pažadas – stebėkit, štai koks patinas lietuvių veislei pagerinti. Greit tokių bus ir daugiau. Kur kas daugiau.
Kalbėdamas vaikinukas paspaudė slaptus skausmingus taškus: nedarbas, skurdas, jokių perspektyvų jaunimui.
Dažnai girdžiu tokias pat kalbas iš kaimynės, laukiančios nesulaukiančios po užsienį išsilaksčiusių vaikų. Tuo metu svetimos šalies sūnus buvo toks artimas ir suprantamas, daug artimesnis už lietuvį verslininką Juozą, statantį savo džipą ant šaligatvio ir mokantį juokingus pinigus jo įmonėje ariantiems tautiečiams.
„Pabėgėliai lengvai prisitaikys, asimiliuosis, o jų vaikai bus lietuviai“, – optimistiškai pažadėjo tolerancijos prisikvėpavęs Petras Auštrevičius.
Net ašarą išspaudė, taip ir matau – sėdi naujai užgimusi lietuvių šeima po Kalėdų eglute ir tyliai skaito Koraną...
Lietuva priims pabėgėlius, niekur mes nuo to nepabėgsim. Gyvensim kaip gyvena sotesnė, naujų veidų seniai nepastebinti Europa. Pasiprašę į Europos Sąjungą gavome ne tik galimybę lengvai šmižinėti Šengeno erdvėje, bet ir visas senutės sąjungos problemas.
O karčią piliulę lengviau nuryti kai toji padengta plona cukraus plėvele. Pažiūrėjau tą laidą, pasigėrėjau teigiamais personažais ir net Ruklos seniūno parypavimai apie papjautą ir griuvėsiuose išmėsinėtą karvę, nenustelbė saldaus lyg sirupas prieskonio.
Ar žmonės mažiau bijos ir nerimaus, pažiūrėję šią laidą? Vargu.
O mano geras draugas, jau penkis metus dirbantis kažkokiame Jungtinės Karalystės sandėlyje ir gyvenantis geriau nei aš kada nors gyvensiu, atsipūtęs pareiškė: „Nu blin... ko jūs visi tokie susiparinę dėl pabėgėlių? Kuo daugiau jų priimsite pas save, tuo daugiau vietos jums patiems liks Jungtinėje Karalystėje!“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
