Pirmiausia apie save. Esu jauna, 29 metų moteris. Baigusi mokslus. Dar besimokydama pradėjau dirbti. Dirbti tai pačiai valstybei, į kurią dabar kreipiuosi. Ištekėjau prieš trejus metus ir iš labai didelės meilės. Nors vaikų nebijojom ir prieš santuoką. Po santuokos pradėjom jų norėti ir vardan to stengtis.
Praėjo metai. Nieko. Kaip ir neramu, bet laukėm ir bandėm toliau. Dar pusmetis. Vis dar nieko. Nusprendėm, jog atėjo laikas išsitirti. Toliau rašysiu viską atvirai – taip, kaip esu kalbėjusi tik su savo vyru ir gydytojais. Nors daugeliui tie terminai absoliučiai nieko nesakys.
Užsirašau į polikliniką. Gydytoja buvo puiki. Pasitiko su šypsena ir žodžiais, kad mes jauni, viskas bus gerai. Kartais reikia tiesiog išlaukti. Kai kuriems tiesiog ilgiau užtrunka. Apžiūrėjo echoskopu – viskas gerai. Tyrė hormonus, tikrinamus ciklo pradžioje – viskas gerai. Tada hormonus, kurie tiriami ciklo pabaigoje – viskas gerai. Atliko chlamidijų, mikroplazmų ir ureaplazmų tyrimus – nieko nerado. Taigi iš mano pusės viskas buvo lyg ir gerai.
Atėjo laikas tirtis vyrui. Tuo metu jau buvo prasidėję treti planavimo ir laukimo metai. Vyrui padarė spermogramą – viskas puiku. Taigi, arba mums tiesiog nesiseka, arba yra kažkas giliau. Gydytoja man paskyrė laparoskopiją, patikrinti kiaušintakių praeinamumą. Operacija nebuvo lengva, bet palyginus su emociniu skausmu, kuris drasko kiekvieną kartą atėjus mėnesinėms, tai ji buvo vienas malonumas.
Po operacijos išgirdau diagnozę – vienas kiaušintakis nepratekamas, III stadijos endometriozė ir pilve vien sąaugos. Bet net ir po tokios diagnozės išėjau su šypsena, nes gydytoja tiesiai pasakė, jog turėčiau pastoti. Mat operacijos metu viską „aptvarkė“ ir jei nepastosiu per pusmetį, tada jau eičiau pas vaisingumo specialistus. Teliko laukti ir bandyti toliau. Šeštą to pusmečio mėnesį supratau, kad visgi be gydytojų neapsieisiu.
Poliklinikos gydytoja pasakė, kad ji padėti nebegali – metas pas vaisingumo specialistus. Tada pirmą kartą atvėriau vaisingumo specialistų duris. Gydytojams neturiu jokių priekaištų, tikiu, kad iš savo pusės jie darė viską, ką galėjo. Sužinojau, kad mano kiaušidžių rezervas ribotas. Ne kritinis, bet tikrai ne toks, koks turėtų būti 29 metų moters. Taigi dar trejų metų aš tikriausiai nebeturiu.
Pradėjo stimuliuoti kiaušides. Tam, kad toje kiaušidėje, kurios kiaušintakis sveikas, augintų folikulus. Kad būtų aiškiau, papasakosiu, kiek viskas kainuoja. Konsultacijos – po 50 eurų, o jų ciklo metu prireikia bent 4 – 5. Stimuliuojantys vaistai – viena „dozė“ 30 eurų, jų prireikt gali ir 10 per ciklą. Tada vadinamieji „sprogdukai“ – 20 eurų. Gerai, kad jų vienos „dozės“ užtenka. Tada IUI (intrauterininė inseminacija) – 150 eurų. Po to galimą nėštumą palaikantys vaistai – 10 eurų.
Taigi, per vieną ciklą – 680 eurų. Šiek tiek daugiau nei aš uždirbu (o uždirbu tikrai ne mažiausiai šalyje). Ir tai neskaičiuojant kasdieninio pilvo badymosi adatom ir ašarų, atėjus naujam ciklui. Keturi ciklai buvo nesėkmingi. Neliko pinigų. Nes be šių procedūrų dar reikia ir nuomą mokėt, ir komunalinius mokesčius, o kartais ir valgyt nusipirkti. Apie visa kita jau seniai pamiršom. Po ketvirtos procedūros gydytoja pasakė: „Matau vienintelę išeitį – reikia dirbtinio apvaisinimo.“
Sėdėjom tą kartą su vyru gydytojos kabinete, ašaros man pradėjo riedėt kaip pupos ir nieko nebegalėjau pasakyt. Taip tiesiai ir paprastai – maždaug, nebemėtykit pinigų, natūraliu būdu vaikų nesusilauksit. Grįžom namo ir abu verkėme. Tada pradėjom galvot, ką daryti. Baisiausia, kad mes neturim laiko. Negalim taupyti dvejus metus. Taip, galim pasiimti paskolą, bet iš kur žinot, kad jos vienos užteks? Kad tas pirmas kartas bus sėkmingas??
Taigi tokia ta istorija. Ir rašau ją ne todėl, kad noriu išsipasakoti. O todėl, kad aš jaučiuosi nepilnavertė, niekam tikusi moteris. Žmonės leidžia sau klausti, kodėl mes neturim vaikų, dalina patarimus kaip juos „daryti“. Bet keisčiausia, kad tai daro tie, kurių tai apskritai neliečia. Mūsų tėvai nėra nei karto paklausę, kada sulauks išsvajotųjų anūkų bus. Šiuo laišku kreipiuosi į žmones: nustokit klausinėti. Jūs neįsivaizduojat ką išgyvena tie, kurie negali susilaukti vaikų.
Kitų akimis mes esame karjeros siekiantys žmonės, tik niekas nepastebi, kad ta karjera aplaistyta ašarom. Ir net nenori pastebėti. Jūs neįsivaizduojate, kiek žmonių eina pas vaisingumo specialistus. Dažnai atėjus, priimamajame nebūna net vietos atsisėsti. Tačiau visa tą netoleranciją stengiuosi nurašyti kažkokiam neišprusimui, neišsilavinimui. Netgi nebelabai kreipiu dėmesį. Užsiauginau storą odą, kaip sakoma.
Dar aš noriu kreiptis į mūsų valdžią. Taip, dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Jūs man, durnai, paaiškinkit, kodėl jis niekam nerūpi? Kas turi atsitikti, kad valstybę valdantys žmonės suprastų, kokia tai problema? Anot statistikos, 50 000 porų Lietuvoje yra nevaisingos. Taip, toli gražu ne visiems jiems reikia pagalbinio apvaisinimo. Bet visi šitie 100 000 žmonių Lietuvoje jaučiasi visiškai pamiršti ir nereikalingi. Kai kurie net emigruoja.
Nes kitur šis įstatymas veikia, ir valstybė padeda žmonėms susilaukti vaikų. Pagalbinio apvaisinimo procedūra kainuoja apie 1500 eurų. Čia ta, pati elementariausia, kai vyro sperma ir moters kiaušialąstės yra sveikos. Bet ir tai – tik procedūra. Konsultacijos, tyrimai ir vaistai kainuoja dar tiek pat. Taigi 3000 eurų arba 10000 litų. Vienas kartas. O kiek jų reikės???
Kai kurie pasakys, kad nevaisingumas – ne liga. Pavojaus gyvybei nekelia, tai kodėl valstybė turi mokėti. O todėl, kad visgi tai yra liga. Liga, kurią Europos komisija įtraukė į ligų sąrašą. Ir jau kuris laikas ragina Lietuvą ko nors imtis. Bet Lietuva yra kurčia. Valstybė gydo narkomanus ir alkoholikus, kurie patys pasirinko tokį kelią ir dažniausiai į jį grįžta, bet žmonių, kurie savo ligos nepasirinko – ne. Ką reikia daryti, kad mus išgirstų?
Vyriausybė rėkia, kad demografinė padėtis katastrofiškai blogėja, Lietuva nyksta. Tai darykit ką nors! Jei tos 50 000 porų susilauktų vaikų, tai būtų 50 000 naujų gyvybių ir potencialių mokesčių mokėtojų. Pagalvokit apie tai.
Kodėl mes, dirbantys ir sąžiningai mokantys mokesčius, iš valstybės nesusilaukiam pagalbos? Nepykit, bet buvo juokinga skaityti, kaip sveikatos apsaugos ministrė pasakė, kad kai reikėjo gydyti tėvą, tada pamatė, kokios ilgos yra eilės pas gydytojus ir to ėmėsi. Su visa pagarba, bet ar jūsų šeimos nariai turi būti nevaisingi, kad jūs į tai atkreiptumėte dėmesį?
Tada pradedama kalbėti apie bažnyčią. Bažnyčiai kažkas nepatinka. Bet kodėl kitos šalys, kuriose tikėjimas turi daug didesnę reikšmę (pvz. Airija, kurioje net abortai uždrausti), nevaisingumo gydymą kompensuoja? Taip, aš esu tikinti. Ir net praktikuojanti. Bet nebejuokinkim pasaulio. Gal tada iš viso atsisakykim mokslo ir bet kokių vaistų? Juk jeigu sergi ir miršti, tai Dievas taip norėjo.
Kas turi atsitikti, kad mes būtume išgirsti? Ar čia tiesiog naudojamasi tuo, kad mes nerėkiam, nesivoliojam gatvėse ir nepiketuojam? Mums tiesiog pernelyg skauda. Patikėkit. Skauda taip, kad norisi širdį išsiplėšti iš krūtinės. Aš nebežinau kokia kalba reikia kalbėti. Ar rėkti. Paišyti sienas ar žudytis. Gulėt prie taboro ar daužyti seimo langus.
Pasakykite, ką reikia daryti, kad mus išgirstų. Kad pagaliau priimtų tą įstatymą ir bent iš dalies kompensuotų procedūras. Aš tikrai pažadu visa tai atidirbti ir grąžinti. Dvigubai, trigubai ar kiek tik reikės. Tik suteikit man galimybę susilaukti savo vaiko. O laiko aš neturiu. Nedaug jo turi ir kiti. Ačiū už dėmesį.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
