Nežinau, kodėl žmonės taip greitai pasikeičia... Na, tikriausiai taip lemta.
Viskas nutiko visai neseniai. Gyvenome kartu, kartu visur ir eidavome. Bendri draugai, bendra lova, bendras dušas... Viskas buvo bendra. Vestuvės turėjo įvykti rugsėjo 9 dieną... Dar atšvenčiau savo mergvakarį, o jis – savo bernvakarį. O po to viskas pasikeitė.
Pradėjome nesutarti, labai pykomės. Naktimis jis nebegrįždavo namo, sakydavo, kad dirba. Na, apsimečiau kvailele ir tikėjau. Visi beprotiškai mylintys žmonės tiki ir pasitiki vienas kitu, tiesa? Praėjo savaitė, dvi... Pradėjau aiškintis, kas negerai. Tikrindavau jo telefoną, kompiuterį. Nieko neradau. Atrodė, jog visi įkalčiai paslėpti.
Vieną dieną nusprendžiau nueiti į jo biurą. Paklausiau jo kolegės, kur galėčiau sužadėtinį rasti, nes darbe jo nebuvo. Ji atsakė, kad mano sužadėtinis jau atleistas, nes daugiau kaip savaitę nebuvo net pasirodęs. Mane tikrai ištiko lengvas šokas. Tada sutrikau dar labiau, prasidėjo bemiegės naktys, į galvą lindo blogiausios mintys.
Skambinėjau jo draugams, jie sakė, esą irgi nieko nežino.
Po ilgų pastangų sužinojau, jog Norvegijoje jis turi šeimą... Buvo labai skaudu. Skaudu ir dabar, vis dėl ketverius metus praleidome drauge.
Taigi neskubėkite kurti šeimos ir pasitikėti žmonėmis. Dar kartą įsitikinau – teisingai sakoma, jog žmogui pažinti kartais neužtenka viso gyvenimo. Ką jau kalbėti apie ketverius metus.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
