Man kažkas papasakojo, kad Utenoje buvo stiprus metalo muzikos kultas. Aš tuo metu grojau sunkųjį metalą ir man buvo smalsu, kokia yra Utena. Klaipėdoje vyravo reivas ir technomuzika, lengvieji ir sunkieji narkotikai, linksmi vakarėliai ir turbūt patys geriausi tūsai Lietuvoje. Visa Lietuva veržėsi prie jūros, o aš sulaukiau rugpjūčio pabaigos, susikroviau savo lagaminą ir išvažiavau 400 km į šiaurės rytus: 300 km iki Vilniaus ir 100 km į šiaurę.
Utena mane pasitiko svetingai. Kas trečias ilgaplaukis, gal 5–6 roko ir metalo grupės. Tai buvo mažasis Vilnius. Sausas klimatas, pušynai, o juk tai ta pati Lietuva. Utenoje nuomos kainos buvo tiesiog juokingos. Už didesnį butą tereikėdavo sumokėti 100 litų nuomos, o žiemomis – tik už komunalines paslaugas. Gyvenimas Lietuvoje buvo pigus ir smagus.
Rugsėjo 2 dieną leidausi laiptais į pankrationo treniruotę ir pamačiau ją. Ji buvo identiška mano kopija. Mūsų akys susitiko ir sustojo kelioms sekundėms. Aš pamačiau merginą, kurios veidas, akys, visa kita buvo lygiai tokie pat kaip mano.
Mane ištiko šokas. Ji buvo tokia graži, ji buvo tobulybė, ir jos akys įsmigo į mane, o maniškės į jos. Aš nieko nesakiau, nusileidau laiptais žemyn, išvykau treniruotis ir tvarkyti savo reikalų.
Kitą dieną papasakojau savo bičiuliams apie nuostabių akių merginą. Paprašiau sužinoti, kas ji tokia. Ilgai ieškoti nereikėjo, man draugai pasakė. Jos vardas – Ieva.
Pasirodo, Ieva buvo uteniškė pirmakursė. Kai kurios paskaitos mums buvo bendros, ir aš nuolat jutau jos dėmesį. Utenoje merginos daug kuklesnės nei pajūryje. Jos konservatyvesnės, uždaresnės, o Ieva buvo kitokia. Drąsi, savo grupės seniūnė.
Aš gyvenau linksmą gyvenimą, netrūko merginų dėmesio. Juk tu iš kito Lietuvos galo, vietiniai vieni kitus čia pažįsta, o tavęs niekas nežino – pasaka, ne gyvenimas.
Ir vėliau pastebėjau, kad Ieva visada stebėdavo mane, visada būdavo itin maloni, miela. Draugai sakydavo: „Ko tu lauki? Juk matai, kad tu jai patinki.“
Tačiau viena jos draugė man papasakojo, kad ji gyvena slaptą gyvenimą. Kad ji yra vieno vedusio vyro meilužė. Ji pasakė, kad jai rūpi tik itin turtingi vyrai ir aš jai būčiau tik kaip vienos nakties romano herojus. Jos tariamos draugės man netgi pasakė, kad ji yra užkietėjusi, – žiūri tik į pačius turtingiausius vyrukus, juos išmelžia ir palieka kaip stovi.
Aš negalėdavau klausytis tokių kalbų. Ji man atrodė tobulybė: miela, pasitempusi mergina, kuri buvo be proto panaši į mane. Ji visada mane užkalbindavo, bet jaučiau, kad kažkas ne taip. Kai pamatydavau ją, man pradėdavo daužytis širdis.
Tuo metu užmegzdavau trumpalaikių romanų, buvo viskas liuks, bet kuo toliau, tuo dažniau pradėdavau galvoti apie Ievą. O kaip negalvosi, jeigu susitinki su kursiokais, o vienas jų sako, kad Ieva teiravosi apie tave – ar susirgai, ar kas? O tos kalbos apie ją man kėlė nerimą.
Taip praėjo treji metai. Beje, pirmais trejais metais pusę pavasario ir vasaras praleisdavau užsienyje. Dauguma mano buvusių bendraklasių, kaip ir aš, vasaromis išskrisdavo į JAV ar Didžiąją Britaniją, bet Utenoje buvo kitaip. Iš visos kolegijos aš vienintelis išskrisdavau vasaromis į kitas šalis.
Man susidarė įspūdis, kad Utenos kolegijos vadovybė, skirtingai nei kitų Lietuvos universitetų vadovai, specialiai neišleisdavo studentų kitur. Manau, dėl pavydo, nes kai kurie mažai uždirbantys kolegijos dėstytojai negalėdavo žiūrėti, kaip jaunas žmogus per keletą mėnesių parsiveža dėstytojų kelerių metų algas.
Tuo metu svaras buvo vertas 5 litų. Dviejų kambarių buto nuoma su šildymu jau šalčiausiais žiemos mėnesiais kainavo 150 litų. Išsinuomojus butą su bičiuliu, kaina būdavo vos 75 Lt per mėnesį su viskuo. Alus bare – 3 Lt, įėjimas į klubą 2–4 Lt, maistas kainavo centus, bet tuometinė alga Utenoje buvo apie 400 Lt per mėnesį, kai Klaipėdoje ar Vilniuje siekė 700–800 Lt į rankas.
2000–2003 metais grįžus po vasaros darbų Anglijoje su 15–16 tūkstančių litų kišenėje Utenoje būdavo galima metus gyventi laisvai ir patogiai.
Ieva visada buvo išskirtinė, apdovanodavo išskirtiniu dėmesiu. Mes beveik nebendravome ir aš neišdrįsau jai pasakyti, kaip mane žavi jos akys, balsas, žvilgsnis. Nepažinojau jos. Bet man ji taip įstrigo, kad aš jau nebegalėjau užmigti naktimis. Draugauji su viena panele, o galvoji apie Ievą. Tuomet draugauji su kita gražuolyte, o galvoji vis vien apie Ievą.
Atėjo 2003 metų pavasaris. Supratau, kad artėja studijų pabaiga, bet niekaip nebegalėjau jos išmesti iš galvos. Žinojau, jog pasibaigus mokslams išskrisiu į užsienį.
Paskutinę savaitę prieš išvykstant iš Utenos gavau jos numerį ir paskambinau. Man buvo sunku prisiversti tai padaryti, bet pasakiau jai viską. Kad aš apie ją nuolat galvoju, kad visus trejus metus sąžiningai tylėjau, kad dievinu ją, ir paprašiau su ja susitikti. Ji man pasakė, kad visa tai nesąmonės, kad ji nėščia nuo kito vyro, kad visa tai yra tik mano iliuzija.
Aš buvau apstulbęs. Iš tobulybės ji virto ragana. Po to kurį laiką man kažkas paskambindavo ir tylėdavo. Ir taip kiekvieną vakarą. Bet aš neėmiau to į galvą, gal tai tik sutapimas.
Po kelių mėnesių, man jau būnant Londone, pažįstama mergina parašė, kaip Ieva visoms savo draugėms gyrėsi, kaip mane suvystė, kad „va, draugytės, matote, kokius ragus aš jam įstačiau“. Aš negalėjau suprasti, kodėl ji su manimi taip pasielgė.
Tuomet nebuvo „Facebook“, „Twitter“ ir kitų gerų dalykėlių. Mane gyvenimas nubloškė į saulėtąją Australiją. Nežinau, kodėl, bet pasąmoningai visas merginas lyginau su ja. Vakarais ateidavau į Sidnėjaus dokus, parašydavau Ievai laišką, sulankstydavau jį į popierinį laivelį, įstatydavau į jį žvakę, uždegdavau ir paleisdavau plaukti pavėjui.
Vėliau sukūriau eiles ir registruotu paštu nusiunčiau jos draugei į Lietuvą, kad perduotų jai. Nė vienas laiškas Ievos nepasiekė. Įtariu, daugumą jų atplėšdavo pašto darbuotojai, tikėdamiesi ten rasti pinigų. O vieną jų atplėšė jos draugė, nes labai norėjo sužinoti, kas ten parašyta.
Vėliau atsirado „Facebook“. Ir tik visai neseniai pamačiau jos anketą. Po dvylikos metų pertraukos jai parašiau. Pasirodo, ji ištekėjusi, turi sūnų. Bet vos tik parašiusi man laišką, iškart ištrynė savo nuotrauką.
Ji jau nebe ta elegantiškoji Ieva. Jos gyvenimas – namai, šeima, vaikas, vyras. Jai paniškai baisu, kad tik apie visa tai nesužinotų jos vyras. Ji tapo tik šešėliu savęs, tos, kokia kažkada buvo.
Ji nebegali pripažinti, kad sensta, kad jai jau nebe 18, o 33. Iš populiarios merginos ji tapo viską slepiančia moterimi. Ji net neleido pasikalbėti su ja, nes „o kas bus, jei vyras sužinos?“
Ir tada supratau, koks yra atotrūkis tarp tų, kurie ilgus metus gyvena užsienyje ir pripranta prie atvirumo, prie atvirų pasikalbėjimų, prie pagarbos vienas kitam, ir tarp tų, kurie liko Lietuvoje, kurie kabinasi į gyvenimą, kad išgyventų ir išmaitintų savo vaikus, kad „Facebook“ parodytų šypseną, po kuria slypi neviltis ir neužtikrintumas.
Aš iki šiol prisimenu jos malonius žodžius man, jos švelnų prisilietimą, jos dėmesį. Ir man sunku susitaikyti, kad išgyvenimo konkurencija paremta Lietuvos aplinka Ievą pavertė bejausme, šalta moterimi.
Rugsėjo 4-ąją sukako lygiai 15 metų nuo tos ypatingos akimirkos, kai pamatėme vienas kitą. Ir tuos penkiolika metų prieš užmigdamas aš visada prisimenu ją. Ilgakoję kioskininkę Ievą didelėmis žaliomis akimis.
Ar tai meilė? Tai turbūt platoniška meilė. Ir nesvarbu, kad ir kaip greitai ji susens. Ji visada liks mano širdyje. Labai norėčiau ją pamatyti. Pasikalbėti su ja prie vyno taurės. Bet jai tai būtų jos vyro išdavystė.
Jos nemačiau dvylika metų. Šią naktį susapnavau ją ir prabudau. Ir parašiau jai į „Facebook“. Praėjo kelios minutės, ir ji mane užblokavo. Tuomet supratau, kad laikas nelaukia, ir Ieva, apie kurią daugelį metų svajojau, visai nebe ta.
Galbūt ir gerai, kad prieš penkiolika metų pritrūkau drąsos prisipažinti jai apie savo jausmus. Nesugadintos jaunystės pirmoji meilė visuomet susijusi su kilnumu. Dabar – kiti laikai. Lietuvoje vyrauja meilė iš išskaičiavimo, kuri yra susaistyta ne aistringais jausmais, bet buto, namo paskolomis.
O gal jai tai tik žaidimas? Šito nebesužinosiu niekada.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
