Spalio 1-ąją Lietuvos žiniasklaidos dėmesys laikinai atsiplėšė nuo karo Sirijoje, imigrantų problemos, Putino ir Ukrainos temų. Jas nustelbė... mano sudarytų „Teksto suvokimo pratybų 7-ai klasei“ ištrauka iš švedų rašytojų Soreno Olsono ir Anderso Jakobsono knygutės „Bertas ir brolyčiai“. Tikslumo dėlei turiu pasakyti, kad sensaciją sukėlė keletas sakinių, ištrauktų iš konteksto...
Nenuostabu, kad daugelį Vilniaus gatvėse televizijos apklaustų praeivių šokiravo pratybose atsiradęs žodis „pimpaliukas“. Tik vienas iš kalbintų praeivių susivokė paklausti, koks gi čia kūrinys, ar jis uždraustas ir kokia jo tema. Kitaip sakant, iš kokio konteksto ištrauktas šis žodelis ir ar mūsų 13-os metų vaikai nėra jo girdėję. Dabar man dingtelėjo, kad turbūt tikrai nėra girdėję – šį organą mūsų paaugliai buitinėje kalboje įvardina „riebesniu“ žodeliu.
Prieš paskambindami į mokyklą, žurnalistai spėjo ne tik praeivius apklausti, surasti leidyklą, išspausdinusią pratybas, pranešti Švietimo skyriui, rajono merui, bet įsibrauta net pas Švietimo ministrę! Tada atlėkę į mokyklą pirmiausia prirėmė direktorę, o paskui jau ir mokytoją. Koks buvo tikslas? Ar pasirinktos priemonės jam siekti – adekvačios?
Ištrauką teksto suvokimui paėmiau iš vaikų pamėgtos knygos „Bertas ir brolyčiai“. Prieš tai pasidomėjau, ką mano mokiniai skaito laisvalaikiu, kokios temos domina tokio amžiaus paauglius. Knygoje nėra vulgarybių ir žiaurių scenų, o pasirinkta dienoraščio forma rašytojams leido intymiau perteikti į paauglystę pereinančio berniuko išgyvenimus. Galbūt čia ir slypi jos populiarumas?
Klausimas ne tik vaikų literatūros specialistams, bet ir psichologams: kodėl paaugliai taip noriai skaito M.Burgeso „Heroiną“, Vyt.Račicko „Baltas duris“, G.Morkūno knygą „Iš Nuomšiko gyvenimo“, L.S. Černiauskaitės „Benedikto slenksčius“ ir daugelį kitų, kuriose kalbama apie narkotikų vartojimą, pedofiliją, patyčias, žiaurų elgesį su vaikų namų auklėtiniais?.. Jei jau knyga, kurioje paminėtas pimpaliukas, susilaukė tokio dėmesio, tai mano jau paminėtosios turėtų būti ne tik uždraustos, bet deginamos ant laužo!
Nes mūsuose ligi šiol (kaip ir sovietmečiu) tokių problemų nėra ir būti negali! „Strutiška“ pozicija dėl nieko neįpareigoja: problemos nematai – vadinasi, jos nėra. Bet tabu temos paauglius ypač traukia...
Kai kurių pedagogų ir tėvų nuomone, kalbėjimas šiomis temomis skatina negatyvų elgesį. Bet kodėl mūsų viešose vietose tiek daug lytinių organų piešinių, nešvankių užrašų? Užspaustas garas visuomet prasiveržia vienokiu ar kitokiu būdu... Beje, keliaujant po kitas Vakarų Europos šalis tokių piešinių neteko matyti. Kažkodėl švedai, skaitydami „Berto dienoraštį“ tų pimpaliukų ant sienų nepiešia.
Šioje mano pateiktoje ištraukoje kaip tik ir kalbama, kad taip daryti negražu...Be to, kai apie tai esi perskaitęs ir su mokytoju ar tėvais pasikalbėjęs, nebelieka noro pasąmonės vaizdinius piešti ant sienų...
Pasirinkdama ištrauką pasitikėjau mūsų visuomenės branda, jos gebėjimu priimti naujus gyvenimo iššūkius. Apie ką turėtume kalbėti su vaikais ir paaugliais? Ką turėtume rekomenduoti skaityti? Noriu priminti dar senųjų graikų atrastą aukso vidurio taisyklę: viskam turi būti atsvara, tik šitai suformuoja harmoniją. Šalia senosios literatūros (įdomios tik pažintine ir kultūrine prasme) tegu mokiniai skaito ir jiems aktualią , šių laikų ir jų amžių atitinkančią literatūrą. Iššūkis mokytojui: gebėti su mokiniais kalbėtis ir „slidžiomis“, bet jiems rūpimomis temomis.
Nieko nėra liūdnesnio, kai mokytojas ne veda mokinius paskui save, o tursena iš paskos, stengdamasis užglaistyti kartų nesusikalbėjimo problemą.
Tačiau dėl šio nesusikalbėjimo kalti ne mokytojai. Kodėl šių laikų mokytojui vis sunkiau išlikti oriam? Kas trukdo jam būti laimingu? Anot mūsų mokyklos direktorės, jei nelaimingas mokytojas – nelaimini ir jo mokiniai. O tuo pačiu – ir visa tauta… Kad mūsų tauta nėra laiminga, argumentuoti turbūt nereikia. Kaip atsitiko, kad iš mokytojo labai daug reikalaujama, bet labai menkai jam duodama?
Savo teises žino ir pradinių klasių mokinukai, žino tėveliai, kuriems leidžiama reitinguoti mokytojus kaip kokiuose rinkimuose į Seimą. Tik mokytojas neturi jokių teisių. Net teisės apsiginti. Palikęs mokinį po pamokų gali būti apkaltintas priekabiavimu, sudraudęs rūkantį būsi apšauktas nedemokratišku ar netolerantišku. O jeigu paprašysi pasirašyti pasiaiškinimą dėl keiksmažodžių vartojimo viešoje vietoje, dar gali ir šantažuotoju išvadinti.
Na, o jei mokinys per darbelių pamoką įsipjaus į pirštą – tarnybinis pasiaiškinimas garantuotas… Beje, ir materialinis atlygis už darbą nėra orus – vartotojiškoje visuomenėje tai irgi svarbus faktorius, norint , kad tave gerbtų. Tačiau ir labai madingai apsirengęs, ir pačiu naujausiu automobiliu važinėjantis mokytojas nesijaus nei orus, nei laimingas, kol neturės teisės būti saugus.
Bauginamas, susigūžęs, dėl savo darbo vietos drebantis mokytojas negali būti autoritetu mokiniams, kurie po metų kitų formuos visuomenės branduolį.
Spalio 1-ąją televizija pažemino ne mane. Pažemino mokytoją, kurį galima nuteisti be teismo, nesigilinant į priežastis ir pasekmes, valkioti gatvėmis, kalti prie gėdos stulpo. Galima pagal anonimišką laiškelį „šokdinti“ direktorę, vedėją, merą, pagaliau – net ministrę, užuot pamėginus ramiai padiskutuoti su pedagogais ir pasiteiravus jų nuomonės.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
