Pats užaugau gražioje, tradicinėje, paprastoje, bet ne prastoje šeimoje, o mano žmonos šeima yra vadinamieji kilmingieji. Taigi, manau, kad galiu pasidalinti keliomis įžvalgomis, nes skirtumų tarp jų ir kitų žmonių tikrai yra.
Pirmiausia į akis krenta, kad buvimas tokiu kaip visi čia nelaikomas vertybe. Jie nejaučia poreikio varginti savęs mintimis, ką daro masės. Turiu galvoje madų, populiarių temų, vadinamųjų trendų ir aktualijų ignoravimą. Jie stovi aukščiau to.
Nesvarbu, kas dabar madinga – jie rengsis taip, kaip reikalauja etiketas arba kaip jie patys nori. Nesvarbu, kiek toli pažengė technologijos – aristokratas gali toliau naudotis laidiniu telefonu ar beveik antikvariniu mobiliuoju ir vairuoti seną „Hondą“. Nes ji važiuoja. Nes jam nerūpi, ką jūs galvojate.
Tai galioja ir šiuolaikinėms bendravimo normoms (ar jų nebuvimui). Madingi ir populiarūs, vyraujantys kreipiniai ir familiarumas jiems tolimas. Socialiniuose tinkluose jie nesiginčija populiariosiomis temomis, o jei ir išsako savo nuomonę, žargono ir keiksmažodžių ten nerasite.
Jie dažnai atrodo nepritampantys prie aplinkinių, nes mums keistas ir perdėtas mandagumas jiems atrodo natūralus ir suprantamas. Matyt, buvo taip išauklėti vaikystėje. Jie jaučia, kokiomis temomis galima kalbėti, kokių vengti, ir kokius klausimus galima užduoti pašnekovui, kad jis pasijaustų gerai ir, neduok Dieve, nebūtų įžeistas. Taip, šie žmonės stengiasi neversti aplinkinių jaustis menkesniais. Ar jiems pavyksta, jau kitas klausimas.
Kita dažna savybė – šių žmonių beveik antgamtiškas gebėjimas orientuotis socialinėse situacijose. Jie gerai jaučiasi tiek vakarėliuose, tiek iškilminguose renginiuose, atidarymuose, pobūviuose. Galbūt jie kasdien nesisveikina su ambasadoriais ar politikais, bet tikrai žinotų, kaip teisingai tai daryti. Visur jie atrodo mandagūs, bet tolimi ir išdidūs, kas dažnai aplinkinius priverčia pasijausti nepatogiai.
Jie išmano aprangos kodus ir taisykles ir jų nepamatysi rankoje gniaužiančių didelę darbinę rankinę vakarėlyje, jie neateis į renginį su dieniniais rūbais „iš biuro“ ir nebandys „praslysti“ su švarku ir džinsais oficialiame priėmime.
Taip pat jie jaučia labai prieštaringus jausmus savo titului. Ypač, jei šeimos turtai seniai dingę. Juk kažkaip absurdiška tuo didžiuotis, gyvenant mažame bute ir neturint nei vienos tarnaitės.
Dar daugiau, tai dažnai pritraukia aplinkinių dėmesį – tiek teigiamą, tiek neigiamą. Žmonės gali nesunkiai į tave nukreipti savo asmeninę neapykantą kitoms socialinėms klasėms, taip pat, prisiskaitę romanų ir pasižiūrėję „Dauntono abatiją“, labai užsinorėti būti tavo draugu, net jei jus mažai kas sieja. Dėl to dauguma kilmingųjų vengia šitos temos verslo, darbinėje ar kitoje aplinkoje.
Keista, bet dažnai pastebiu polinkį save kritikuoti – dažniausia jie tai daro tam, kad išvengtų neigiamo dėmesio. Kita vertus, tokia savikritika vargu ar nuoširdi. Jie mandagūs ir geranoriški, bet ne mažiau uždari ir vargiai įsileis į savo ratą mergaites iš kaimo ar paprastus darbininkus. Nes giliai širdyje jie jaučiasi ypatingi ir išskirtiniai.
Taip, jie reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi laikantis tam tikrų taisyklių. Nemanau, kad tai keista – reikalauti, kad kiti žmonės būtų punktualūs, laikytųsi susitarimų, būtų patikimi ir jaustų, kas yra tinkama bendraujant su kitais. Ir tai nėra išskirtinė iš Dievo gauta teisė – visi žmonės verti, kad su jais elgtųsi taip. Jie taip pat elgiasi su aplinkiniais, todėl jaučiasi verti, kad su jais būtų elgiamasi taip pat.
Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti. Esu tikras, kad svarbiausia yra priimti kiekvieną žmogų, nesvarbu, kas jis yra, be išankstinių nuostatų ir leisti jiems patiems susikurti savo reputaciją, nepaisant turimo turto, statuso, išvaizdos ar tautybės.
Juk megalomanija (didybės manija-Red.) ir egoizmas nėra tik vienos ar kitos socialinės grupės privilegija.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
