Likau viena, tikrąja šio žodžio prasme. Nors visada troškau būti tarp žmonių, norėjau bendrauti. Nuo to, ką gali kitiems duoti, ateina pilnatvė. Tai pajutau dar vaikystėje, kartu su močiute gimtame kaime lankydama ligonius, naujagimius ir palydėdama žmones į paskutinę kelionę.
Prašau pagalbos — supratimo ir išklausymo, nes norisi viską, kas slegia, išsakyti. Nors puikiai suvokiu, kad nuo savęs juk niekur nepabėgsiu.
Paskutiniai 22 mano gyvenimo metai — lyg viena nesėkmių, netekčių, skausmo, blogio, liūdesio, ligų, ir nelaimių virtinė. Mane pažįstantys žmonės sako, kad pagal mano gyvenimą galima būtų knygą parašyti.
Man 45 metai. Esu medikė ir turiu jau suaugusią dukrą. Vyras išėjo pas kitą moterį, kai dukra dar buvo maža.
Turiu 14 m depresijos neįgalumo „stažą“. Pati depresija aplankė jau prieš 21 metus ir paliko gilų pėdsaką ne tik mano viduje, bet ir daug fizinių sutrikimų. Juk visos ligos prasideda nuo nervų?
Keistas sutapimas: kad aš turiu depresijos problemų, mane pirmiausiai įspėjo onkologai. Mat iš pat pradžių kreipiausi, ieškodama vėžio. Tada diagnozavo depresiją, o štai pernai į mano gyvenimą žaibišku greičiu įsiveržė ir onkologija. Antros stadijos krūties vėžys.
Jei nebūtų tekę patirti visko, ką išgyvenau iki vėžio diagnozės, kažin, kaip būčiau į ją sureagavusi. Pati būdama medike, turėjau dalį teorinių žinių apie šią klastingą ligą. Be to, su ja susiduria dauguma mūsų.
Kai buvau dar vaikas, nuo vėžio mirė viena mano močiutė. Kitai, su kuria nuo gimimo gyvenome kartu, buvo pašalinta krūtis. Net nebuvo aišku – vėžys tai ar tik nepiktybinis auglys – tais laikais ką rasdavo, tą ir pjaudavo lauk. Antroji močiutė mirė, kai buvau 22 metų. Trys mano tėčio seserys jau būdamos brandaus amžiaus skaudžiai ir sunkiai išėjo iš gyvenimo. Taip pat dėl onkologinių ligų.
Taigi, kas yra vėžys, teoriškai žinojau nemažai. Tačiau noriu papasakoti, kaip jis įsiveržė į mano pačios kūną ir sielą.
Nuo 2007 metų, jau turėdama antros grupės invalidumą dėl depresijos, pradėjau dirbti naujame neįgaliųjų dienos centre masažuotoja. Iš įvairių specialistų buvo sulipdytas neįgalių žmonių kolektyvas, turintis neterminuotas darbo sutartis. Viskas atrodė labai gražu, džiaugsminga. Po gan ilgų nedarbo ir depresijos metų aš pasijutau laiminga. Reikalinga. Buvau ten, kur norėjau būti. Namuose irgi turėjau įvairios veiklos: auginau gėles, kepiau pyragus ir tortus, veisiau persų katinus.
Darbe ne tik masažavau, dalinau medicininius patarimus, bet ir daug bendravau su žmonėmis, dalyvavau renginių organizavime ir vedime, lankydavau neįgaliuosius namuose savanoriškai. Nuolat lankiausi pas savo psichiatrą, psichologą, lankiau ir psichologinio palaikymo bendravimo grupę. Gėriau vaistus, auginau ir rūpinausi dukra. Su dukra mes labai artimos, ji buvo geriausia mano draugė.
Mano šeima nedidelė. Dukra ir tėvelis. Mama pati išėjo iš šio gyvenimo — nusižudė. O mano tėvelis fiziškai buvo gan stiprus. Visad laikė gyvulių, sėjo daržus, puoselėjo dideli sodą ir laikė bites. Lankiau jį kaime.
Taip ir bėgo mano laikas. Namai, darbas, kaimas. Tai tęsėsi apie penketą metų. O paskui, kaip gražiai mūsų kolektyvas buvo suburtas, taip pat skaudžiai buvo ir išdraskytas. Nenoriu smulkintis, tačiau pasibaigus Europos Sąjungos skirtiems pinigams prasidėjo patikrinimai, bylos, aiškinimaisi... Nesinori nei kalbėti, nei prisiminti.
Ėmė streikuoti sveikata, paūmėjo depresija. Atsidūriau ligoninėje. Darbo netekau, bet turėjau patį stipriausią ilgametį savo sielos globėja ir ramstį — tėtį. Kartu organizavome renginius kaime. Taip stengiausi pamiršti, kas buvo blogai ir negalvoti, kas dar gali nutikti.
Dukra pradėjo studijuoti. Džiaugiausi, bet sunku buvo susitaikyti, kad rytais bute nebesigirdi jos žingsnių, kad prie stalo sėdžiu viena su katinu ir šuniuku. Sunku buvo vakarais nebegirdėti pasakojimų apie mokyklą, neturėti ko paklausti, ką pagaminti pietums. Viskas juk taip natūralu, vaikai užauga ir išskrenda. Bet dukrelės laukimas ir atėjimas į pasaulį man buvo kaip stebuklas. Todėl kai likau namuose viena, vis kirbėjo mintis, kaip užpildyti atsiradusią tuštumą.
Tada mano gyvenime netikėtai atsirado artimas žmogus. Draugas, kuris jau buvo apšilęs kojas Anglijoje ir pradėjo mane įkalbinėti emigruoti. Iš pradžių nė minties tokios neturėjau. Man rūpėjo dukra ir tėtis. Bet vienatvė žvėriškai gąsdino, tad galiausiai nutariau pabandyti.
Ėmiau ruoštis kelionei. Kroviau būtinus daiktus, rūbus, masažo priemones į lagaminus. Draugas nupirko man bilietą į vieną pusę. Ir štai vieną gegužės vakarą trenkė žaibas. Kelionių entuziazmas išblėso, kai maudantis po dušu, kairėje krūtyje apčiuopiau kažką kieto. Buvo labai baisu. Ką daryti?
Išdrįsau parašyti draugei, kuri dirbo Anglijoje ir žinojo apie mano planus. Ji — kieto charakterio moteris . Prirėmė mane prie sienos ir griežtai suplanavo strategiją, kaip kuo greičiau atsidurti Santariškėse.
Išaušo rytas kai pilna nerimo ir baimės su dukra nuvykau į Onkologijos Institutą ir pasibeldžiau į kabineto duris. Gydytoja kalbėjo mažai, iš karto paėmė tyrimą su dideliu švirkštu ir įteikė eilę siuntimų į rentgeną, echoskopiją ir mamogramą. Paklausė, ar neturiu problemų su plaučiais. Dukra matė, kad keičiasi mano būklė. Bandžiau tvardytis, bet sekėsi sunkiai.
Prie gydytojos kabineto visada daug moterų, teko laukti. Toptelėjo mintis, kad reikia žvilgtelėti į echoskopijos rezultatų aprašymą. Kaip šiandien matau ir visada matysiu tą užrašą: „Kairėje krūtyje stebimas piktybinis navikas“. Nežinau, kaip atrodžiau, tik vėliau dukra pasakojo, kad pasidariau nebe panaši į mamą, o buvau pajuodęs vaiduoklis, vos besilaikantis ant kojų. Bandau įsivaizduoti tuometinius dukters išgyvenimus, bet negaliu. Ji visą laiką buvo šalia manęs.
Gavau taloną tolesniam gydymui ir išvažiavome. Kai likau namuose viena, akys kliuvo už sukrautų lagaminų ir norėjosi verkti. Galvoje netilpo, ką sakyti tėčiui. Ką draugui, kuris manęs laukė atskrendant? Kaip raminti dukrą? Kaip nurimti pačiai? Man paskyrė operaciją. Tėtis viską sužinojo iš mano dukros. Papriekaištavo man už tylą, bet pakvietė po visko grįžti pas jį į kaimą ir atsigauti. Draugui stengiausi viską paaiškinti telefonu.
Buvo birželio pirmoji, sekmadienis, Tėvo Diena. Pasveikinau telefonu tėtį ir autobusu, viena, virpančiu kūnu išvažiavau į Vilnių, kad anksti ryte jau būčiau priėmimo skyriuje. Taip birželio antrosios rytą aš įžengiau į krūtų chirurgijos skyrių. Palatos draugės kalbėjosi, vaikštinėjo, juokavo ir pamažu mane įsuko į savo ratą. Keista, bet savotiškai tapo ramiau. Tarsi būtum viename laive su bendrakeleiviais.
Buvo aišku, kad mano 44-asis gimtadienis bus kitoks, nei buvę, o birželio 11-ąją pakilsiantis lėktuvas išskris be manęs.
Greitai atskubėjo psichologė. Bendravome ramiai ir aš drąsiai kalbėjau, kad turiu visus vaistus, kuriuos geriu daug metų, kad depresija man — jau sena pažįstama. Palatos draugės ramino mane ir drąsino. Kitą rytą man atliko operaciją. Dviems savaitėms apsigyvenau skyriuje.
Vienas likimo drauges per tas savaites išleidau, kitas sutikau, bendravau ir pagelbėjau silpnesnėms. Su padėtimi apsiprato ir dukra. Krūties man nepašalino, bet randas buvo labai didelis. Tai buvo tik startas į mano vėžio gydymą.
Paskyrė chemoterapiją. Kai gydytojas tai pranešė, tėtis ir dukra buvo šalia. Mačiau vis į sieną nukrypstančias tėtės akis. Jis visada buvo labai stiprus, bet ir jautrus artimų problemoms ir nelaimėms žmogus. Puikiai žinojo, kas yra „chemija“, nes tris savo seseris buvo lankęs ir palaidojęs po šio gydymo.
Po pirmo susitikimo su chemoterapeute, namuose mane pasitiko tėvelis. Mačiau jo pavargusi veidą, liūdnas akis ir visišką nenorą kalbėti. Bendravo tik su mano dukra. Rūpinosi, ar visko turime, ar nusiperkame, gal ko nors reikia? Sakė, kad būtina gydytis ir nepasiduoti. Kiek tik leidžia jėgos. Užvalgė sriubos ir išvažiavo namo. Iki pirmos chemijos buvo likę kelios dienos. Draugė pasirūpino peruku, aš prisipirkau skarelių ir laukiau...
Paskutinę dieną prieš chemiją, mano telefonas suskambo anksti ryte. Išgirdau duslų kaimo bendruomenės pirmininkės balsą: „Nebeturime tavo tėvelio...“
Savo reakcijos nepamenu. Tik dukra vėliau pasakojo, kad parkritau ant lovos ir susiėmusi galvą klykiau taip, kad galėjo girdėti visas miestas. Aš rijau vaistus ir bandžiau skambinti visiems artimiesiems Lietuvoje ir užsienyje. Suvokiau, kad laidotuvėmis nepasirūpinsiu. Man reikėjo pagalbos. Giminės visada buvo geranoriški.
Kitą dieną man sulašino pirmąją chemijos dozę, o dar kitą palaidojau tėvelį. Turėjau palaidoti savo , artimiausią ir brangiausia žmogų, visą savo atramą ir stiprybę. Manęs dar laukė sunkus gydymo kelias. Įkalbėjau dukrą grįžti į studijas ir namuose likau viena.
Kasdien slegia mintis, kad reikia gyventi toliau. Bet kaip gyventi po viso to, ką patyriau? Laikas negydo. Gydo žmonės, kurie yra šalia. Kurie supranta tave ir palaiko. O ką daryti, kai lieki vienas?
Ypatingai dėkoju Rūtai Janutienei už tai, kad savo pavyzdžiu ir akcija „Rūta“ davė drąsos pradėti kalbėti. Ir vilties, jog su liga esi ne vienas. Aš labai tikiuosi būti išgirsta, išklausyta ir suprasta.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
