Kai ji mirė nuo 4 stadijos vėžio, per šermenis sėdėjau prie jos karsto ir žiūrėjau į jos mirusį veidą. Vaškinę odą, įdubusias akis, iki siūlo storumo suplonėjusias lūpas.
Greta sėdėjusi teta, su velione kasdien kalbėdavusi telefonu, man šnipštelėjo: „Ji būtų norėjusi, kad vietoj šito niūraus rūbo būtų apvilkta gėlėta suknele.“
„Iš kur žinai?“ – paklausiau.
„Mes apie viską pasikalbėdavom“, – užsikūkčiojo teta. Deja, diagnozė buvo tokia netikėta ir mirtis atėjo taip greitai, kad apie suknelę galvoti nebuvo laiko.
Tai buvo pirmos laidotuvės, kuriose dalyvavau maždaug po 10 metų pertraukos. Ir pastebėjau, jog galiu šaltakraujiškai, beveik smulkmeniškai apžiūrinėti numirėlio veidą, rankas ir nejausti jokio siaubo ar pasišlykštėjimo. O anksčiau buvo visai kitaip.
Mano klasėje buvo mokinys, kurio tėvai turėjo pelningą šeimyninį verslą – gyvendami prie kapų, prekiavo įkapėmis, karstais, teikdavo šarvojimo paslaugas. Matėsi, kad bendraklasis turi pinigų - vilkėdavo naujais, o ne padėvėtais rūbais, kas tada provincijoje buvo didelė retenybė, o per pertraukas parduotuvėje pirkdavo brangias žaliąsias vynuoges.
Bet, nepaisant šito blizgesio, jis skyrėsi dar kai kuo – mes jo šiek tiek šalinomės ir ne dėl kažkokios kitos priežasties, o būtent dėl tėvų verslo. Juk jie gyvena tarp karstų, numirėliams skirtų kostiumų ir suknelių, kraupių popierinių batų. Galų gale, jie liečia numirėlius!
Ar jis pats galėjo iš tikrųjų būti pripratęs prie šio mirtimi dvelkiančio verslo ir nebijoti? Man atrodo, kad vaikui mirties rodymas daro didžiulę žalą.
Pirmą kartą laidotuvėse dalyvavau, kai su drauge einant per miestelio kapines ėjo laidotuvių procesija ir kažkoks vyras paprašė, kad paneščiau iki kapo mirusio man nepažįstamo žmogaus nuotrauką. Nešiau, vėliau stovėjau prie užkasamo kapo ir verkiau kruvinomis ašaromis, nors dabar net nepamenu – buvo laidojamas vyras ar moteris. Tada man turėjo būti apie 6 metus. Tada suvokiau mirties faktą.
Netrukus mirė sena kaimynė. Buvo karšta. Kai iš buto išnešė karstą, jį atvirą dar pastatė daugiabučio kieme, kad atsisveikintų kaimynai. Koks buvo kvapas... Iki šiol jį užuodžiu. Tada pirmą kartą pasišlykštėjau negyvu kūnu.
Po kelerių metų suskambo telefonas, kad mirė prosenelė. Ji buvo pašarvota bažnyčios rūsyje su galingais skliautais. Nenorėjau, bet teko dalyvauti jos šermenyse. Nakvojome močiutės namuose, kur prieš mirtį gyveno prosenelė, ir visą naktį sapnavau, kaip ji vis sėdasi karste, o jos kambario durys nuolat trankosi.
Mūsų kaimo mažoje pradinėje mokykloje buvo tokia tradicija: jeigu miršta kažkurio moksleivio artimasis – visa klasė eina į šermenis. Košmaras! Ėjome į tokio mažo berniuko tėvo šermenis. Jis pasikorė ir paliko giliam skurde žmoną su 4 vaikais.
Iki šiol prisimenu slogutį mažyčio namelio mažyčiame kambaryje su karsto galvūgalyje pakabintu kilimu, garbanotus to vyro plaukus ir ant lūpų ropojančią musę. Vėliau sapnuodavau, kad mano tėčio nėra, o jis lipa į lovą pas mamą.
Košmarus apie atsigavusius, iš manęs kažko norinčius numirėlius sapnuodavau po kiekvienų šermenų ir taip daug metų.
Bijojau tamsos, kapinių, sutemus žiūrėti į langą, eiti į rūsį. Pavyzdžiui, man atrodė, kad pastarajame gyvena blogis – sapnavau, kad ten yra didžiulis pečius, kurį kūrena kaukę užsidėjęs budelis, o vietoj bulvių sukrautos lavonų dalys, kurias jis semia su kastuvu ir meta į tą pečių.
Kitą kartą susapnavau, kad moteris, kurios šermenyse lankiausi, sėdi ant mano lovos, turkiškai susidėjusi kojas, ir žiūri į mane, tiesia rankas.
Kas baisiausia, tie sapnai kartodavosi, sapnuodavau jų pratęsimus ir miegodama įtikėdavau, kad tai tiesa. Atsibusdavau ir bijodavau pajudėti. Atrodydavo, kad visi vaiduokliai čia pat, tik ir laukia, kol aš sukrutėsiu.
Ir tik dabar, kai man jau beveik 30 metų, jaučiu, jog mirusio kūno baimė atlėgo. Todėl nė už ką nesivesčiau savo vaiko į šermenis, kur jis galėtų pamatyti lavoną. Suspės.
O eiti į rūsį tėvų namuose bijau iki šiol.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
