Narkotikai priverčia pasijusti visagaliu, leidžia jaustis tokiu, kokiu nori būti. Jie padeda susigalvoti skirtingus gyvenimo scenarijus, kurie atrodo be galo sėkmingi, tik, deja, atima valią, kantrybę, meilę ir suvokimą, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Todėl ir norisi vėl suvartoti kažką, kad ir vėl galėtum pasinerti į savo neįgyvendinamų idėjų pasaulį. Na, ir taip viskas tęsiasi ir tęsiasi...
Pagaliau padarai kažką, ko norėjai – nusprendi nebevartoti, bet dėl apimtos apatijos vėl viską prarandi, nes pradedi jaustis beviltišku, galvoji, jog neištversi tos įtampos, to krūvio. Atrodo, nenori vėl grįžti į tą liūną, bet kamuoja mintys apie tai, kaip pavartojus yra gerai.
Man asmeniškai baisiausia yra, kai aš pagaunu save galvojant, jog noriu suvartoti tam, kad pasijausčiau tokia, kokia buvau kažkada, kai dar nevartojau nieko.
Nuo vaikystės mane traukdavo blogi dalykai. Kai dabar analizuoju, manau, tikriausiai viskas buvo dėl smurto namuose – visi vienas nuo kito gaudavom, o musų buvo trys – tėtis, mama ir aš.
Vogdavau, nes negaudavau pinigų. Dar vaikystėje pradėjau nešti daiktus iš namų, kad juos parduočiau, arba už užmokestį prižiūrėdavau kaimynės vaikus. Paaugusi pradėjau vogti drabužių parduotuvėse ir juos pardavinėti. Mama buvo labai griežta, o tėvas dėmesio rodė mažai, tad namie man tiesiog būdavo neįdomu, o gal net pavojinga.
Kažkurią gražią dieną išėjau į miestą ir sutikau draugę, kuri buvo bandžiusi amfetamino. Sako: „Nerealiai veikia, tau reikia pabandyt.“ Aš žinojau apie tuos dalykus, tad iš pradžių pasakiau, jog man ir taip gerai.
Na, mes vaikščiojom, ir ji man labai daug pasakojo apie tai, ką patyrė, ir aš vis dėlto susigundžiau. Man buvo penkiolika metų. Pabandžiau. Patiko. Bet tuo metu buvau labiau priklausoma nuo lengvai prieinamų pinigų vagystėmis ir nieko nedariau iki 16 metų.
Buvo labai bloga diena, susitikau su drauge ir nusprendėm praskaidrinti sau nuotaiką, nuvarant pas draugus. Na, ir aš prisiminiau baltus miltukus, greit susisiekiau su ta pačia drauge, su kuria jų pabandžiau, ir labai greitai gavau, ko užsimaniau.
Turbūt būtent tai, kad buvau baisiai blogos nuotaikos ir su vienu šniurkštelėjimu gavau jėgų dešimt kartų daugiau, nei turėjau jų įprastai, ir privertė mane pradėti vis dažniau liūdėti ir norėti vėl būti linksmai.
Pirmieji metai buvo perėjimo metai, eksperimentų metai. Užpildydavau savo liūdesį įvairiais narkotikais, vėliau tai tapo skirtingų narkotikų deriniais.
Kai suėjo 18 metų, aš išėjau iš namų. Gyvendavau gatvėse, pas skirtingus draugus, vogdavau. Narkotikų reikėjo vis daugiau ir vis įvairesnių. Jų neturėdama, jaučiausi nepasitikinti savimi ir silpna, todėl vartojau tam, kad išlikčiau savimi, vėliau visai pamečiau galvą.
Bandžiau mesti. Apsistojau pas draugus. Radau darbą, paprašiusi avanso, išsinuomojau kambarį. Atrodė, viskas geryn, bet pasijutau nepritampanti tvarkingų, dirbančių žmonių pasaulyje. Stengiausi, bet vidinės mintys nedavė ramybės.
Kuo ilgiau nevartojau, tuo blogiau jaučiausi. Tai tęsėsi 3 mėnesius, po kurių ėmė atrodyti, kad jau nebenoriu vartoti. Taip ištvėriau 8 mėnesius.
Viskas sugriuvo tada, kai man nepasisekė. Norėjau vėl užpildyti tą tuštumą ir šį kartą suvartojau „ant drąsos“. Na, ir tą drąsą kas rytą vis papildydavau dar 4 metus.
Net nepasakosiu, kiek prisidirbau per tuos metus. Tada mane pagavo dėl vagystės ir, kadangi tai buvo ne pirmas kartas, man teko pasėdėti pusę metų be laisvės. Ten aš švenčiau savo gimtadienį, per kurį ir susimąsčiau: arba aš toliau krisiu į „viskas, daugiau nebevartosiu dienelės“, arba aš rimtai nebevartosiu ir pradėsiu veikti kažką reikšmingo šiame pasaulyje.
Taigi, manau, kad mes, žmonės, turime padėti tiems, kurie nori mesti. Visų pirma, tai yra užgožtų, neišpildytų norų užpildymas trumpalaikiu malonumu. Tai ir yra visa problema – sintetinis galios jausmas.
Reikia kažkaip saugoti jaunus žmogeliukus nuo šių pagundų, nes būtent jaunam žmogui patyrus tai, ką žmogus patiria vartodamas narkotikus, dingsta ne tiek noras, kiek galimybė tobulėti. O dėl tos graužaties vartojama toliau. Ir tuomet įsisuka toks užburtas ratas, iš kurio ištrūkti labai sunku, nes žmonės dažnai save pasmerkia patys tam gyvenimui, net kai jiems norima padėti.
Todėl niekada nepraleiskite pro ausis narkomano žodžių, kai jis sako, jog nori mesti. Tai, kad jis toliau vartoja, nereiškia, kad jis nenori mesti. Tai reiškia tik tai, jog jam yra dar sunkiau.
Labai linkiu visiems norintiems mesti, kad jums tai pavyktų. O kitiems linkiu bent jau pradėti norėti – tai pirmas žingsnis.
Įmanoma natūraliai, gyvenant blaiviai patirti tai, ką patiri vartodamas. Tik tai patiriama kitomis formomis ir su pasididžiavimu savimi, nes padarai tai, ko norėjai, vien tik savo jėgomis. Štai tai yra malonumas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
