Iš vienos pusės, tokia prasta situacija su vaisingumu skatina tą antrą vaikelį turėti jau dabar, bet iš kitos pusės – labai nenoriu to, ką teko patirti atsiradus pirmajam. Ir čia kalbu ne apie pastojimą, nėštumo laikotarpį, patį gimdymą ar vaiko auginimą. Visa esmė yra grįžimas į darbą, kai tam ateina laikas.
Dirbu socialiai atsakingoje ir didelėje organizacijoje, neblogai uždirbu. Pareigos populiarios – esu vadybininkė. Žinodama, kad jau artėja grįžimo į darbą laikas, susiradau auklę, kad palaipsniui vaikas priprastu prie jos ir aš galėčiau ramiai darbuotis. Tik dabar nebeaišku, ar man tos auklės tikrai reikia, nes darbdavys pareiškė, kad mano darbo vietos jau nebėra. Ir, kiek klausė kitų įmonės departamentų – niekur nėra laisvos vietos. Keista...
Iki tol girdėjau, kokia esu gera darbuotoja. Kolegų atsiliepimai apie mane tikrai geri, klientai nuolat mane girdavo. Nesvarbu, jei tai ir melas, jei ir nesu ta svajonių darbuotoja, bet darbo vieta pagal įstatymą man turi būti. Kitaip tariant, suėjus terminui, aš turiu teisę grįžti į savo darbo vietą.
Žinau nemažai atvejų, kai moterims po motinystės atostogų nėra kur grįžti. Nežinau, kaip kitur tiksliai elgiamasi, bet atrodo, jog mano darbovietėje ta problema nesprendžiama. Aš netgi klausiau, kodėl darbdavys nieko nesiūlo – absoliučiai nieko, netgi žemesnių pareigų? Gal aš apsvarstyčiau ir tokį variantą, įvertinusi savo padėtį. Dirbti noriu ne dėl pinigų, o tiesiog noriu „į žmones“.
Man išdrįso pasakyti, jog dabar aš pati turiu dėti visas pastangas, kad turėčiau kur grįžti. Ką man daryti? Nakvoti prie savo darbovietės, kad pasigailėtų? Ir kodėl apskritai tai yra padaroma mano problema, kai iš tikrųjų čia darbdavio galvos skausmas?
Aš su savo darbdaviu visada elgiuosi pagal įstatymą, o ir šiaip esu kultūringai išauklėta. Tai kodėl darbdavys, organizaciją viešai pristatantis kaip socialiai atsakingą, taip nepagarbiai elgiasi su savo darbuotojais?
Tokia situacija, kokioje esu dabar, labai rimtai verčia mane susimastyti dėl tolimesnių nėštumų ir vaikučių auginimo. Nenoriu ir vėl eikvoti savo nervų bei sveikatos, reikalaudama to, kas man ir taip priklauso.
Aišku, galima kalbėti apie kitų šalių pavyzdžius ir sakyti, kad nereikia metus ar du sėdėti namuose su vaiku, tada ir darbo vietos neprarastum (greičiausiai). Bet jei valstybė tokią galimybę duoda, aš turiu teisę ja pasinaudoti. Taip, ta pati valstybė yra išleidusi įstatymą, kad moterims, išėjusioms vaiko priežiūros atostogų, darbo vieta privalo būti išsaugota.
Sąlygos ir įstatymai visiems vienodi, bet laikosi jų kaip kas nori. Ir graudžiausia yra tai, jog aš puikiai suprantu, kad jokio perversmo nepadarysiu...
Beje, suprantu tas šeimas, kurios rimtai galvoja apie tai, ar verta susilaukti vaikų. Toks sprendimas gali lemti pajamų netekimą, nes moteris tiesiog, grubiai tariant, praranda darbą. Valstybė neremia šeimų, kurios negali susilaukti vaikų. Valstybė nebaudžia įmonių, kurios nesilaiko įstatymų ir nesudaro sąlygų moterims grįžti į savo darbo vietą. Taip ir išeina užburtas ratas. Visur tik spragos ir jokių sprendimų...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
