Nė viena motina nežudo vaikų. Pasakykit, kur kreiptis, kai esi neviltyje ir nežinai už ko stvertis? Paskutinis lašas man nepažįstamos nelaimingos motinos taurėje greičiausiai buvo toks pat, kaip prieš tai daug kapsėjusių. Skolos už ką? Paskolos būstui, daiktams įsigyti? Pavyzdžių aplink apstu. Ne tik moterys...
Dirbau banke ir turėjau sprendimo teisę, kam skirti pinigus.
O štai – vieno banko klientų istorija. Iš kaimo kilęs 19-metis jaunuolis vedė (mano supratimu, per jaunas) savo bendraamžę, susilaukė vieno vaikelio, paskui antro, mokėsi ir dirbo. Kolegijoje įgijo kompiuterinių tinklų administratoriaus specialybę. Paauginusi vaikus žmona vakarinėje baigė vidurinę, paskui įgijo pardavėjos specialybę. Šeimos galva negavo viso atlyginimo dėl gudriai vienoje įmonėje paskelbto bankroto.
Jis turėjo gerą vardą ir buvo vertinamas, todėl greitai gavo darbo kitoje, jau valstybinėje įmonėje. Laikas nesustojo, atsirado pokyčių ne tik darbo rinkoje, bet ir tvarkoje. Specialistas jau negavo darbo sutarties, dirbo su individualios veiklos pažymėjimu. Viskas klostėsi neblogai, išskyrus tai, kad buvo stengiamasi vis mažiau mokėti ir vėlavo atsiskaitymas už atliktus darbus.
Vieną nelaimingą dieną specialistas susirgo. Tiesa, sirgo tik kelioms savaitėms. Grįžus po ligos, direktorius pasakė, kad yra visokių reikalų ir sutarties su specialistu nepratęs. Nesumokėjo 4000 litų. Po gero pusmečio paaiškėjo, kad naujai įdarbintasis specialistas yra lyg ir draugas ar giminaitis.
Atėjo 2008 metų vasara. Krizė Lietuvoje jau siūbavo. Na, o jauna šeima, tikėdama savo jėgomis ir šalies perspektyva, jau prieš kelis metus buvo gavusi paskolą 2 kambarių kukliam butui įsigyti. Trūkstant lėšų paskolai mokėti, bandė su banku kalbėtis. Manot, raštu atsakydavome? Nė velnio.
Mums nurodė nemažinti palūkanų, kalbėti tik žodžiu, išvesti iš komforto zonos, spausti. Trumpai tariant, iš šeimos butas buvo atimtas. Nupirko jį perpardavinėtojas, tikras šešėlinės ekonomikos šulas, išmanantis visas tokio verslo subtilybes.
Po kurio laiko sutikau to jaunojo vyriškio tėvą. Nusiminęs, jog sūnus blogai atrodo, sulysęs, veidas – pelenų spalvos. Sutrikęs miegas, kankina nemiga. Berods, pernai nerimavo, kad sūnui depresija, vartoja vaistus.
Ar dirbančiai keturių asmenų šeimai nedidelis 2 kambarių butas daugiaaukščiame name, eiliniame miesto rajone, yra prabanga? Ar šeimos žino, kur kreiptis, jei neranda būdų išsikapstyti iš skurdo? Ne girtuokliai. Dirbantys.
Ne kiekviena šeima turi įgūdžius, kaip tvarkyti savo finansus, kaip planuoti, numatyti krizes. Ar mokyklose šiandien to moko? Karts nuo karto ekrane sušmėžuoja bankininkai, išgirstame protingų kalbų ir patarimų nuotrupas. Argi tai nuoseklus visuomenės švietimas, jaunimo ugdymas?
Iš darbo patirties atsimenu: kai man pasiūlė pirmą kyšį, greitai suskaičiavau, kad išeitų 2 kambarių butas miesto centre ir dar 2000 liktų. Ir dabar šypsausi nuo prisiminimų, kokiu greičiu aritmetiniai veiksmai perskrodė smegenis.
Antrą kartą buvo dar lengviau atsisakyti kyšio. O paskui pasklido gandas – „neima“. O kaip paduoti imantiems – visada atsiras. Dėl bankininkų korupcijos šeimas ir ištinka nelaimės.
Dirbantys žmonės metami iš namų. Bet kas mums visiems geriau – būti tarp gerai gyvenančių kaimynų ar išparduoti atimtus butus ir kurti sau „prestižinius“ kvartalus, aptvertus tvoromis, kad „tie skurdžiai“ po langais nevaikščiotų?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
