Jis buvo toks bejėgis, kad vos nulaikė galvą. Mažytės tarsi tamsūs karoliukai akys gailiai žiūrėjo į mane. Atrodė, lyg maldautų nepalikti vieno. Man jo labai pagailo. Manau, jog šis gulbiukas atklydo iš tos šeimynos, apie kurią rašiau anksčiau.
Labai jau panašus į aną mažylį, kuris piktai ant manęs šnypštė, kuomet jį mačiau paskutinį kartą miške ant ežero kranto. Tik dabar šis visai nerodė agresijos. Bandžiau jį pastatyti ant kojų. Paukštis buvo visiškai išsekęs, labai lengvas, beveik negalėjo stovėti ir eiti. Ką jau kalbėti apie skridimą. Iš išorės neatrodė, kad jis būtų sužeistas. Matyt, sergantis ar šiaip nusilpęs.
Pamaniau, kad tokioje būklėje negalima jo čia palikti, nes vargšelis paklius po automobilio ratais arba atsidurs kokio plėšrūno naguose. Dviratis nepritaikytas tokiems kroviniams vežioti, todėl paėmiau suglebusį paukštį po pažastimi, o kita ranka prilaikiau dviratį ir stūmiausi atgal iki Verkių.
Taip nepatogiai kulniuoti teko gerą pusę kilometro. Matyt, vaizdelis buvo komiškas, nes pravažiuojančių automobilių vairuotojai smalsiai žvilgčiojo į mane. Po viena pažastimi gulbė, kurios galva nukarusi vos ne iki žemės, o kita ranka stumiu dviratį.
Pasibeldžiau į dviaukščio mūrinuko duris. Čia buvo įsikūrusi kažkokia įstaiga. Kadangi nebuvau pasiėmęs telefono, paprašiau pagalbos. Daili panelė bandė skambinti į visas įmanomas instancijas, kurios galėtų paukštį priglobti.
Deja, be rezultatų. Tik siuntinėjo vieni nuo kitų. Paprašiau panelę pagloboti paukštį ir grįžau į namus. Palikau dviratį ir automobiliu atsivežiau gulbę į namus. Pasirodė, jog paukštis labai išalkęs, nes batoną rijo vos neužspringdamas. Po kurio laiko atsigavo ir pradėjo po kiemą vaikščioti.
Nusiunčiau elektroninį laišką į laukinių gyvūnų apsaugos įstaigą. Į tą pačią, kurią anksčiau informavau apie suaugusių gulbių dingimą iš ežeriuko. Nei atsakymo, nei telefono skambučio nesulaukėme. Galiausia mūsų dukra sužinojo, kad gulbę reikia pristatyti į Buivydiškių veterinarijos kliniką. Jau pavakarį ją ten ir išgabeno. Vėliau susisiekę su klinika sužinojome, jog gulbiuką išvežė į Kauno laukinių gyvūnų globos namus.
Paprastai žmogus neturėtų kištis į laukinių gyvūnų ir paukščių gyvenimą. Jie puikiai prisitaikę gyventi savo gimtojoje aplinkoje – gamtoje. Gulbės minta moliuskais, žuvelėmis, varlytėmis, kirminais ir vandens augmenija, todėl papildomo maitinimo joms nereikia.
Priešingai, toks kai kurių gamtos „mylėtojų“ elgesys sutrikdo jų mitybos ciklą. Jos aptingsta, nenori ieškoti maisto gamtoje ir laukia, kada žmogus joms numes trupinį batono. Taip jos savotiškai „prisiriša“ prie žmonių, tampa beveik naminėmis. Sutrinka jų gamtinis gyvenimo ritmas. Piktavaliai žmonės tuo pasinaudoja ir neretai jas sudoroja.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
