Likus penkiolikai minučių iki pirmojo šios sesijos egzamino, neskubėdama išėjau iš bendrabučio universiteto link. Toli nueiti nespėjau – vos už poros šimtų metrų, einančią per perėją, mane kliudė lėtai važiuojantis 37 maršruto autobusas. Žinoma, ir pargriovė ganėtinai skaudžiai.
Negalėjau patikėti, kad galėjau atsistoti, paeiti, judinti net kliudytą ranką, iš sumuštų vietų nebėgo kraujas. Bet gautą šoką sunku apibūdinti žodžiais.
Žinau – daugelis sakys: „Pati kalta, ėjo per perėją neapsidairiusi, su ausinėmis ausyse, rašydama žinutę ar kalbėdama mobiliuoju.“ Ne, nieko panašaus nebuvo. O autobuso vairuotojai minėtais dalykais taip pat mėgsta užsiimti vairuodami.
Dėl to naktį, nurimusi po gauto šoko, mąsčiau, kaip visa tai galėjo įvykti. Tikrai mačiau, kad autobusas stabdė, tikrai atidžiai apsidairiau, prieš įžengdama į perėją, buvo šviesus paros metas, kelias matomas aiškiai.
Vėliau paklausiau savęs: ką daryčiau, jei sėdėdama už vairo matyčiau, kad tuoj partrenksiu žmogų? Be abejo, staigiai stabdyčiau (kas jau kas, o autobusų vairuotojai šį meną profesionaliai įvaldę), naudočiau garsinį signalą, turint omenyje, kad antra juosta buvo laisva, sukčiau į šoną. Bet viso to nebuvo.
Galiausiai priėjau išvados, kad vairuotojas manęs nematė. Matė jis tik poros metrų atstumu priešais mane einančią moterį, ir pristabdė tik tam, kad praleistų ją, o ne mus abi. Pasirodo, autobuso vairuotojas vienu metu gali matyti tik vieną per perėją einantį žmogų. Belieka dėkoti priešais mane ėjusiai moteriai, kad vairuotojas, praleidęs ją, nespėjo „įsibėgėti“ – tuomet šio komentaro šiandieną tikriausiai nerašyčiau.
Šiuo straipsniu nesiekiu purvais apdrabstyti vairuotojo – atvykus policijai net nerašiau pareiškimo. Buvau taip išsigandusi, kad reikalai su policija buvo mažiausia, ko norėjau.
Vairuotojas irgi buvo išsigandęs – mačiau, kaip atvykus policijai ėmė drebėti jo rankos. Bet drebėjo jos ne dėl to, kad ką tik partrenkė žmogų (iš vairuotojo neišgirdau nei žodžio „atsiprašau“), o dėl to, kad bijojo pareiškimo.
Ieškoti kaltų nebuvo mano tikslas, norėjau tik sėkmingai pasiekti universitetą ir išsilaikyti egzaminą. Tai ir padariau – į universitetą atvykau, nuo blogų minčių ir emocijų susitvardžiau, egzaminą parašiau.
Visų pirma, šiuo straipsniu noriu pasidžiaugti, kad mano istorija baigėsi laimingai ir perspėti kitus, kad tokie atvejai nepasikartotų. Noriu palinkėti kiekvienam žmogui kas dieną atrasti kuo džiaugtis šiame nenuspėjamame gyvenime, nes net ir saugodamasis, niekada negali žinoti, kas nutiks.
Dėkoju likimui, kad mane kliudė tik autobuso šonas, o ne papuoliau tiesiai po juo, kad kelias nebuvo slidus, kaip tos pačios dienos vakarą, kad nepatyriau jokių galvos ar rimtesnių kūno sumušimų. Dabar teliko išlaukti, kol praeis skausmas ir užgis sumuštos vietos. Ir, žinoma, kol tas nelemtas epizodas išsitrins iš mano atminties.
Antra, noriu viešai dar kartą padėkoti Mykolo Riomerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto studentei Justinai Danilaitei, kuri buvo šalia patyrus šoką, paklausė, kaip jaučiuosi, patikrino, ar galiu judinti sumuštas vietas, pasiteiravo mano kontaktų ir vakare dar kartą paklausė, ar gerai jaučiuosi. Tokie žmonės kaip Justina – puikūs pilietiškos, neapatiškos viskam, kas vyksta aplinkui, visuomenės pavyzdžiai.
Trečia, noriu Kauno autobusų vairuotojui palinkėti sėkmės toliau darbuojantis. Apie šį vairuotoją teko rasti ir daugiau nusiskundimų internetiniuose naujienų portaluose, tad, ko gero, artėjančių švenčių proga belieka palinkėti įgauti atsakomybės, atidumo, supratingumo.
Gal žmogui tereikia gero poilsio, atsigauti po įtemptų darbų – tad tikiuosi, turėsite galimybę ir paatostogauti per didžiąsias šventes.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
