Bet ir su knyga laikas prailgo. Po trijų ketvirčių valandos pradėjau tyliai keiksnoti visas pasaulio eiles ir visus virusus, kurių iki soties prisikvėpuosiu. Bet kai praėjusio ketvirtadienio vakarą pažiūrėjau LRT „Specialų tyrimą“, supratau: nėra čia ko varyti Dievo į medį. Būna ir blogiau. Kur kas blogiau. Tokie stebuklai vyksta Lietuvoje, kad tik laikykis!
Pakruojo rajono Žeimelio ambulatorijoje žmonės mato gydytoją tik du kartus per savaitę, nors šios ambulatorijos paslaugomis naudojasi du tūkstančiai pacientų.
O jei atvejis skubus ir nėra kur kreiptis? Kaip tada sukasi nelaimingi, ligos prispausti žmonės?
„Ką daro žmonės? – gūžtelėjo pečiais pakalbinta garbaus amžiaus moteriškė. – Miršta!“
Va, taip. Europos Sąjungos valstybėje, XXI amžiuje.
Ambulatorijos vadovas Edvinas Ašoklis į televizijos eterį papuola jau nebe pirmą kartą. Apie šią problemą kalbėta dar rugsėjo mėnesį ir tada garbusis valdininkas tik gūžčiojo pečiais: nebuvo medikų, kurie norėtų dirbti net už du tūkstančius eurų!
Suprask, tokie tie mūsų medikai, kad davę Hipokrato priesaiką nesutinka jos vykdyti net už maloniai siūlomą gana nemažą atlygį. Jau taip ilgai ir rūpestingai mediko ieškota, gal net rūpestingiau, nei Selas ieškojo auklės, o šeimos gydytojas neatsiranda, ir gana!
Tik ėmė ir išlindo yla iš maišo. Buvo gydytojų, kurie mielai sutiktų dirbti Žeimelio ambulatorijoje kiekvieną mielą dieną. Tiesa, apie problemą sužinojo iš visagalės žiniasklaidos, nes jokių darbo skelbimų niekas nematė.
Ambulatorijos vadovas rinkosi labai atsakingai. Gal net pasitelkė paslaptingas telepatijos galias, nes daktaras atsirado. Tiesa, dirba tik dvi dienas per savaitę. Tiesa, iš Kauno. O nuo šio didmiesčio iki Žeimelio – nei daug, nei mažai – pora šimtų kilometrų. Nė vienas arčiau gyvenantis kandidatas neatitiko keliamų reikalavimų.
Ilgai svarsčiau, kokie tai turėtų būti reikalavimai, bet ambulatorijoje šiuo metu dirbantis gydytojas pats atsakė į šį keblų klausimą. Paklaustas, kaip suspėja dirbti ir Kauno Kalniečių poliklinikoje, ir Žeimelio ambulatorijoje, gydytojas irzliai atšovė, kad teleportuojasi. „Teletabis!“ – tėškė.
Ir tegul viso pasaulio fizikai nervingai rūko kamputyje. Jie kol kas tesugebėjo teleportuoti vieną vienintelį protoną, o Lietuvoje tokiu būdu iš Kauno į Žeimelį keliauja visas gydytojas!
Net susigraudinau. Ko tie žmonės nepatenkinti? Ambulatorijos vadovas rado gydytoją, pasižymintį antgamtiniais sugebėjimais, o pacientams net tokio negana! Nedėkingi tie žmonės, nors pasiusk. Tu suveiki jiems grynų gryniausią stebuklą, o jie vis tiek nepatenkinti.
Kelia bangas, kreipiasi į televiziją, Sveikatos apsaugos ministeriją... Žodžiu, trukdo ir toliau vaisingai dirbti ir protingai švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas.
Juk stebuklai – toks svarbus ir retas reiškinys! Daug svarbiau už paprastus žmogelius, kurie po vizito pas gydytoją neturi galimybės grįžti iš ambulatorijos į savo atokius kaimelius. Gydytojo darbo grafikas – nuo 14 iki 20 val., o autobusai važinėja tik iki septynioliktos valandos.
Stebuklai svarbiau nei vaistai, kurių žmonės nespėja tą pačią dieną nusipirkti. Stebuklai svarbiau nei teisėtas bendruomenės pyktis.
Prisiklausiau apie tokius stebuklus ir nutariau: gana verkšlenti. Geriau nunešiu savo šeimos gydytojai gėlių. Gal ji neturi teleportacijos galių ir nėra teletabis, bet dirba kasdien. Pasirodo, yra Lietuvoje tokių miestelių, kur net šitoks paprastas dalykas prabanga...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
