Kaip jau supratote, esu jaunas žmogus. Šiais metais pabaigiau kolegiją. Šiuo metu gyvenu nedideliame mieste. Esu kilęs iš mažo kaimelio. Kur iki šiol gyvena mano tėveliai. Šiuo metu dirbu sandėlyje eiliniu darbuotoju. Nors ir turiu aukštąjį išsilavinimą.
Savaime suprantama, dirbu už minimumą. Nuomojuosi už 70 eurų vieno kambario butuką. Nusipirkti nuosavą būstą neturiu už ką. Tėvai patys varganai gyvena, gaudami varganas pensijas. Todėl finansiškai padėti man negali. Padeda tuo, kuo gali. Tuo, ką patys užaugina savame darže.
Už spalio mėnesį už komunalines paslaugas, internetą ir telefoną susimokėjau 100 eurų. Šildymas su karštu vandeniu – 40 eurų. Šaltas vanduo – 8 eurai. Elektra – 22 eurai. Internetas – 10 eurų. Mokestis namo bendrijai – 10 eurų. Mobilusis telefonas su internetu – taip pat 10 eurų.
Kabeline ar dar kažkokia kitokia televizija nesinaudoju, nes neturiu televizoriaus. Turiu 6 metų senumo kompiuterį, kurį tėvai 18 gimtadienio proga padovanojo. Apie nuosavą automobilį net nesvajoju. Darbas netoli nuo namų, dėl to nesinaudoju viešuoju transportu. Į darbą ir iš jo einu pėsčiomis. Mėnesiui pragyventi liko 118 eurų.
Ūkininkas išnaudojo
Užpraeitą vasarą dirbau pas ūkininką, kad galėčiau susimokėti už mokslą. Įsidarbinęs pas ūkininką, negavau jokios darbo sutarties pasirašyti. Paklausiau, kodėl neduoda man pasirašyti darbo sutarties, ūkininkas man atrėžė, kad, atseit, neturiu jokios darbo patirties ir galiu jam padaryti nuostolių.
O jeigu dar reiks už mane sumokėti mokesčius, jam neapsimoka tada išvis manęs priimti į darbą. Nors dar nebuvau pradėjęs dirbti ir dar nebuvau padaręs jokių nuostolių. O ir darbo patirties truputėli turėjau, nes dirbti pradėjau nuo 14 metų vasaromis. Tvarkiau melioracijos griovius, dirbau miško darbus, viešuosius darbus. Po darbo grįžęs padėdavau tėvams darže dirbti.
Dirbdamas pas ūkininką nebuvau pats geriausias darbuotojas, bet ir nebuvau blogiausias. Tikrai geriau dirbau už prasigėrusius kaimiečius, kurie tik gavę atlyginimą užgerdavo ir neateidavo išvis į darbą, kol pinigai nesibaigdavo.
Dirbau po 10 – 12 valandų per parą. Už pirmus du mėnesius gavau atlygį. O už trečią negavau. Prieš įsidarbindamas pas ūkininką sakiau, kad esu studentas ir darbo ieškau tik vasaros atostogoms, nes paskui turiu mokytis. Ir kai jau priartėjo tas metas, kai turėjau važiuoti mokytis ir jau norėjau išeiti iš darbo, ūkininkas pareiškė, kad aš jį labai nuvilsiu, jei išeisiu iš darbo dabar, nes pas jį dabar daug darbo. Todėl jis man nesumokės už paskutinį mėnesį.
Taip ir likau it musę kandęs. Net niekam pranešti apie tirono negarbingą elgesį negalėjau, nes dirbau nelegaliai. O dirbau nelegaliai, nes Lietuvoje jauni žmonės niekam nereikalingi be darbo patirties. Todėl neturėjau pasirinkimo.
Darbas – tik už „minimumą“ Šią vasarą pabaigęs mokslus pradėjau intensyviai ieškotis nuolatinio darbo. Buvau keliuose darbo pokalbiuose, susijusiuose su mano ką tik įgyta specialybe, bet dėl darbo patirties stokos mano kandidatūra buvo atmesta. Todėl, neturėdamas už ką gyventi, ieškojau bet kokio darbo, kur mane priimtų.
Ir kai pokalbio metu prieidavo reikalas prie darbo užmokesčio, ir darbdavys paklausdavo, kiek norėčiau uždirbti, aš atsakydavau: apie 500 eurų. Darbdavys tik nusijuokdavo ir pasakydavo: „Tu neturi jokios darbo patirties, o nori gauti iškart tokį didelį atlyginimą.“ Nors pats darbdavys vos ne vos pragyvena už pora tūkstančių eurų per mėnesį.
O aš jų paklausdavau: „Kaip man pragyventi už minimumą?“ Darbdavys atrėždavo, kad jei nepatinka jo mokami pinigai, galiu nedirbti. Nors pilna žiniasklaidoje straipsnių, kokie vargšai mūsų verslininkai, nes neranda kas dirba. Žinoma, ten kur prašiau atlyginimo, didesnio už minimumą, manęs niekas nepriėmė į darbą. Nes per daug gerai vertinau save, aš taip supratau. Todėl, neturėdamas kito pasirinkimo, įsidarbinau už minimumą.
Šitą straipsnį pasiryžau parašyti tikrai ne dėl to kad pasiskųsčiau, koks esu nelaimingas ir kaip man nesiseka. O dėl to, kad noriu paklausti mūsų seimūnų ir visų gerbiamų verslininkų, kodėl aš turėčiau eiti ginti tėvynės, aukoti savo gyvybę, kuriai nusispjauti kaip aš dabar gyvenu? Kuriai nusispjauti, kad negaliu susirasti darbo, nes esu jaunas ir, savaime suprantama, neturiu darbo patirties. Niekas nenori manęs priimti, nes nebūsiu toks našus darbuotojas kaip su darbo patirtimi. Bet gal vėliau būsiu geras darbuotojas, kai įgausiu patirties?
Kodėl turėčiau eiti aukoti savo gyvybę už tą išpampusį nuo gero gyvenimo ūkininką, kuris vos įsiropščia į savo naujutėlį džipą, o man negali sumokėti mano sąžiningai uždirbto minimumo? Kodėl turėčiau žūti už tą verslininką, kuriam nusispjauti, kad negaliu pragyventi už jo mokamą varganą atlyginimą? Arba kodėl turiu aukotis už seimūnus, kuriems nė motais, kaip aš gyvenu ir kad galą su galu vos suduriu? Svarbu, kad pats sotus ir kišenės prikimštos vogtų pinigų.
Kodėl aš turiu kariauti prieš rusus, net jeigu ir užpultų Lietuvą? Jie man nieko blogo nepadarė. Net jei ir užpultų – aš nieko neturiu, dėl to jie man nieko blogo ir nepadarytų. Būčiau jiems neįdomus. O kad atimtu iš turčių turtus, man visiškai nė motais. Nes taikos metu jiems buvo nė motais, kaip aš gyvenu.
Tai atsakykit man – kodėl?
* * *
Krašto apsaugos ministerija atkreipė dėmesį, kad šauktiniams siūlomos įvairias skatinimo priemones, tarp kurių – ir kaupiamoji piniginė išmoka, kurią minimalų atlyginimą gaunančiam jaunuoliui tikrai verta apsvarstyti. Pavyzdžiui, asmens tarnybą įvertinus labai gerai už vieną tarnybos mėnesį skaičiuojamos 4 bazinės socialinės išmokos (152 eurai), gerai įvertintiems – 3 bazinės socialinės išmokos (114 eurų), patenkinamai – 2 bazinės socialinės išmokos (76 eurai). Savo noru į tarnybą atėjusiems jaunuoliams kaupiamosios piniginės išmokos bus didinamos dar 25 procentais (žr. lentelę).
Daugiau informacijos apie privalomosios tarnybos privalumus galima rasti KAM internetinėje svetainėje, skyrelyje „Aktualu šauktiniams“
Ekspertai taip pat pažymėjo, kad karas aukų nesirenka pagal piniginės storį.
„Finansinė padėtis karo metu nieko nereiškia, niekas į tai nežiūri. Apskritai karo metu ką nors prognozuoti yra labai sudėtinga, nes daug ką lemia atsitiktinumas. Manymas, kad neturtingi nuo karo nenukenčia, neturi absoliučiai jokio pagrindo. Kaip tik daugiausia kenčia tie žmonės, kurie nepasirūpina savo saugumu, neturi įsirengę slėptuvių, negali kur nors išvežti savo šeimos. Kuomet vyksta bombardavimas – kai kam bombų tenka, kai kam – ne.
Žmonės kartais galvoja, kad karas vyksta dėl politikų nesutarimų, o „mes, paprasti žmonės, esame niekuo dėti“. Karo metu visi tampa tauta, valstybe. Visi kartu kenčia, visi kartu švenčia“, – sakė Generolo Jono Žemaičio Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyresnysis mokslo darbuotojas prof. dr. Valdas Rakutis.
Televizijos laidų vedėjas Ignas Krupavičius, šiuo metu tarnaujantis Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, laiško autorių paragino pamąstyti apie moralinę pareigos pusę.
„Dažnai valstybę tapatiname su valdžia, Seimu, jo nariais. Galvojame, kad jie ten yra valstybe, o mes – atskira respublika. Daužome langų stiklus, peikiame pačių išrinktą valdžią. Bet juk valstybė – tai, pirmiausia, žmogus, tauta. Tai aš, tu, jis, ji, mes.
Toks paradoksas susiformavo, nes mes dažnai negerbiame vienas kito, pavydime kaimyno sėkmės, mums trūksta bendrystės ir elementaraus draugiškumo. Gindamas valstybę, gini savo Tėvynę – protėvių ir mūsų žemę, gini savo senelius, mamą, tėtį, brolį, seserį, vaikus. Mes turime būti vienas kumštis.
Prieš daugiau nei dešimt metų dėl sveikatos sutrikimų irgi išsisukau nuo tarnybos, “verkiau“. Bet supratau, kad reikia atiduoti duoklę už tai, už ką jėgų ir gyvybės negailėjo mūsų laisvės kovotojai, partizanai“ , – savo ryžtą paaiškino žurnalistas.
O jeigu, nepaisant to, žadate vis tiek bandyti išvengti privalomosios karo tarnybos, žinokite, kad apgauti karinės medicinos komisiją – beveik neįmanoma.
Tai patvirtino Daktaro Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karinės medicinos ekspertizės komisijos pirmininkas, karo medicinos gydytojas majoras Vilius Kočiubaitis.
Pasak specialisto, šauktinių sveikatos būklė nuodugniai patikrinama testais – tiek medicininiais, tiek psichologiniais, ir melas greitai išlenda į paviršių. Juolab, kad komisija gauna ir išnagrinėja poliklinikų sukauptą informaciją apie jaunuolių sveikatos būklę ir ligas.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
