Prieš porą dienų laukiau autobuso stotelėje, kai išgirdau šurmulį. Artėjo šešių vaikų, tikrai mažų, gal pirmokų, būrelis. Priekyje ėjo mergaitė, o paskui – berniukai, juokdamiesi ir žaismingai stumdydamiesi. Vienas berniukų nepiktybiškai gnybtelėjo mergaitei į ranką, o toji atsisuko ir tėškė jam antausį.
Antausis nebuvo stiprus, be to, mergaitė šypsojosi ir aiškiai nemanė padariusi kažką keisto, kiti keturi berniukai to nė nepastebėjo, tik „pliaukštelėtasis“ atrodė kiek nustebęs.
Nesu psichologė, bet rimtai manau, kad vaikai šiaip jau antausiais nesiskaldo – jie kumščiuoja, spardo, gnaibo, blogiausiu atveju kanda, bent ne natūraliai pakelia ranką ir teškia kitam per veidą. Iš to peršasi išvada, kad minėtoji mergaitė šį veiksmą yra išmokusi, ir nemanau, kad iš televizijos, nes netgi ten taip dažnai nepliaukšima.
Jei atvirai, aš nuoširdžiai manau, kad mergaitės šeimoje yra smurto apraiškų. Galbūt šį veiksmą ji nusižiūrėjo per tėvų barnį, galbūt taip „auklėjamas“ jos vyresnis brolis ar sesuo, o gal, neduok Dieve, ir ji pati?
Aš nemanau, kad šis mano laiškas – lašas vandenyne. Aš galvoju, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Todėl labai noriu atkreipti Jūsų dėmesį į šią opią visuomenės problemą – smurtą artimoje aplinkoje.
Artėja šventos Kūčios – pagalvokite, kad kai Jūs sėdėsite prie stalo su savo šeima, galbūt net už sienos vyks barnis ar net muštynės, o mažas vaikas verks ir maldaus Kalėdų Senelio ne saldainių ar telefono, o kad mamytė su tėveliu liautųsi...
Kviečiu visus išpildyti kiekvieno skriaudžiamo vaiko norą – jei žinote šeimų, kurioms reikalingos psichologo/socialinio darbuotojo konsultacijos, nedvejokite, kreipkitės į atitinkamas institucijas, išgelbėkite kenčiančių vaikučių sielas! Dangaus Jums bus atlyginta už tai.
* * *
Vaikų psichologė Roma Jusienė sakė, kad yra tikimybė, jog mergaitė tokį pavyzdį matė šeimoje, tačiau pabrėžė, kad nebūtinai taip yra.
„Vaikai elgesio modelių mato ne tik namuose, bet ir kitoje aplinkoje, kad ir per televizorių. Jei mergaitė sudavė berniukui, tai tikrai nebūtinai reiškia, kad ji matė, kaip jos mama sudavė tėčiui ar gavo antausį pati. Vaikų agresyvus elgesys gali būti spontaniškas, pavyzdžiui, išsigandus, kas galėjo nutikti šiai mergaitei“, – pažymėjo R.Jusienė.
Specialistė paaiškino, kad ne visada smurtaujančių tėvų vaikai yra patys linkę į smurtą. Atvirkšičiai – dažnai jie būna užsisklendę savyje, stengiasi nekristi į akis, o jei pajunta į save nukreiptą agresyvesnį elgesį – susigūžia. Būtent į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Tačiau kartais būna ir taip, kad paaugęs smurtą kentęs vaikas tampa agresyvus. “Iš savo praktikos žinau atvejį, kai mama skundėsi, kad paaugęs sūnus ėmė su ja elgtis panašiai, kaip smurtavęs jo tėvas“, – pasakojo R.Jusienė.
Psichologė taip pat ragino nelikti abejingais, jei ant vaiko kūno pamatysite mėlynių, randų, kitokių smurto žymių. Pasak jos, derėtų bent paklausti vaiko, iš kur tai atsirado.
„Dalis vaikų bando slėpti, paskubomis suregzti kokį melą, o būna ir atvirkščiai. Vėlgi, iš savo patirties – vienas vaikas sakė, jog užuominomis bandė pasakyti mokytojai, kas vyksta namuose, tačiau ji nereagavo“, – apgailestavo specialistė.
Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos atstovė ryšiams su žiniasklaida Danutė Umbrasienė informavo, jog esant įtarimams dėl galimo smurto prieš vaikus, turint informacijos apie smurtą patiriantį (taip pat ir nuo šeimos narių) vaiką arba vaiką, kuris yra smurtaujančių šeimos narių liudininkas, reikėtų kreiptis į savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių. Jei atvejis skubus, po darbo valandų – į policiją nemokamu telefonu 112.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
