Aprašymas skambėjo taip: pacientas depresiją slepia, bando ją hiperkompensuoti. Ironiškai pasakoja apie išgyvenimus, sunku įvertinti tokį „humorą“. Aplinkiniams šypsosi, nors širdis verkia – taigi, lengvai kitus apgauna (taip pat ir gydytoją). Dažnai nusižudo.
Aš dažnai pasineriu į apmąstymus. Bemiegės naktys man jau įprastos. Bet perskaičiusi supratau, kas mane tiek ilgai slėgė. Nereikėjo nė daktaro, kad suprasčiau, jog mane kankina depresija. Ir jau gana ilgai. Net negalėčiau pasakyti, kada ji prasidėjo. Greitomis permąsčiusi savo 25 metus trunkantį gyvenimą suprantu, kad patyriau viską.
Patėvis geras buvo tik iš pradžių
Užaugau paprastoje šeimoje. Sunkiai vertėmės. Esu vidurinė iš 3 vaikų, nesijaučiau mylimiausia šeimoje. Daug ko neturėjau, nešiodavau kitų atiduotus drabužius, net berniukiškus. Tėvo niekada nesu mačiusi, mama paliko jį, kai man buvo 1 metai, nes jis smurtavo ir daug gėrė. Taigi, kaip yra dažnoje šeimoje, užaugau su patėviu.
Iš pradžių viskas buvo gerai, neskriaudė jis nė vieno iš mūsų. Per po kurio laiko labai įniko į alkoholį ir sustiprėjusi epilepsija, matyt, padarė savo. Jis tapo labai agresyvus. Iš pradžių kentėjo mano vyresnioji sesuo. Matydavau, kaip jis ją skriaudžia, talžo, kol mama darbe...
Būdama visai mažytė, niekuo negalėjau jai padėti, tik verkdavau išsigandusi. Žinojau, kad jis ją tampė už plaukų po grindis ir mušė. Kai paaugau, atėjo ir mano eilė. Prisigėręs jis tapdavo monstru. Daugybę kartų buvo pakėlęs ranką prieš mane ir galiausiai – prieš mamą. Ji gindavo mane, aš – ją.
Niekad nepamiršiu, kaip kai man buvo 12 metų, jis mano akyse trenkė jai į veidą. Akinukai nuskrido, iš nosies pasipylė kraujas, ji parkrito... Mane apėmė toks įniršis ir adrenalinas, kad prispaudžiau jį prie spintos ir norėjau pasmaugti, užmušti. Nekenčiau už tai, kad palietė mano mamą. Jis buvo toks mulas, bet negalėjo pajudėti. Net mama vos ne vos atplėšė mane nuo jo.
Tada ji bandė patėvį sulaikyti, o aš bėgau skambinti policijai. Bet jie neatvyko... Nepamenu, kaip viskas pasibaigė.
Basomis paskui mamą
Tai buvo pirmas kartas, kai jis pakėlė ranką prieš mamą, bet toli gražu ne paskutinis. 2 ar 3 kartus patėvis jos vos nenužudė, mama per stebuklą išsigelbėjo. Įtraukė ją į alkoholio vartojimą, nes jeigu ji nesutikdavo gerti, jis pasiusdavo...
Mačiau, kaip mama kenčia. Buvo nugrimzdusi į depresiją, norėjo nusižudyti... Po jos ginčo su patėviu girdėjau, kaip trenkusi durimis išėjo į kiemą. Jaučiau, kad kažkas negerai, širdis daužėsi, bet buvo naktis ir turėjau būti lovoje, kaip jie liepė, – buvau paauglė. Tada mama atėjo pas mane, apsikabino, pasakė, kaip myli, ir atsisveikino. Kai nusisuko, pamačiau ant jos nugaros nukarusią virvę.
Supratau, kad ji jau ruošėsi tai padaryti, bet pagalvojo apie mane ir negalėjo neatsisveikinti... Miegojau dviaukštės lovos antrame aukšte. Tokį vaizdą pamačiusi iškart šokau iš jos net negalvodama. Vos nesusitrupinau kojų, basomis išbėgau paskui mamą į lauką, kad sustabdyčiau... Be patėvio įsikišimo nepraėjo ir šitas įvykis – „paskraidžiau“ į plytas.
Paskutinis lašas buvo, kai jis man vos nesulaužė stuburo. Mama buvo darbe, jis išgėręs mane užsipuolė ir pradėjo mušti. Nusisukau ir susiriečiau, jaučiau, kaip daužo galvą ir nugarą. Tada kažkaip išsisukau ir pabėgau. Pasisekė bėgant pagriebti telefoną ir vienomis kojinėmis, žiemą, per purvus, aš išlėkiau į lauką.
Tada įdavėm jį policijai. Tokio šoko nebuvau patyrusi per visą laiką, kurį gyvenome kartu.
Skirtis? O ką žmonės pagalvos?
Kitą dieną surakino nugarą ir negalėjau nei pajudėti, nei įkvėpti. Greitojoje negalėjau net atsigulti, stovėjau visą laiką. Padarius rentgeną išaiškėjo, kad dar 2 mm ir būtų lūžęs stuburas. Sulaužė 2-jų slankstelių ataugas. Prasidėjo sunkios formos bronchitas, o kur dar galvos sumušimai... Man buvo 17 metų.
Daugybę kartų prašiau mamos, kad su juo skirtųsi, bet ji bijojo, kad neturės kur eiti su vaikais. Močiutė jos nepalaikė, sakydavo, kad turi kentėti ir negali būti jokios minties apie skyrybas – ką žmonės pagalvos. Tuo metu būdavo gėda dėl tokių dalykų, mažai kas keldavo juos į viešumą.
Ačiū Dievui, ji pagaliau išsiskyrė, nugyvenusi su juo beveik 20 metų... O aš gyvendavau visur po truputį. Šeimos namų savo namais nelaikiau. Būdavau tai pas močiutę, tai pas draugę.
Žemino net prie draugų
Tolesnis mano gyvenimas klostėsi ne ką lengviau. Dirbti pradėjau nuo 16 metų. Vasarą dirbau grožio salone valytoja, kad užsidirbčiau pinigėlių ir mamai būtų lengviau. Kieme dažnai pravardžiuodavo, mokykloje taip pat buvau užgauliojama, stumdoma, daug draugų neturėjau. Kai suaugau, niekas nepagerėjo – mane net bandė išprievartauti (vos pabėgau).
Taip pat teko išgyventi avariją. Per stebuklą likau gyva, kai palindau po karinės „fūros“ galiniais ratais. Ačiū Dievui, instruktorius pamatė (ten buvo vairavimo mokymai su instruktoriumi), kad mane, važiuojančią dviračiu, kliudė „fūros“ galas ir aš nukritau po ja. Jaučiau, kaip mašina pradėjo ant manęs važiuoti ir sustojo. Viskas truko kelias sekundes. Suspaudė mano dešinę šlaunį, sėdimąją... Skausmo nusakyti negaliu.
Atvykę medikai mane vadino laimės kūdikiu, nes galėjau žūti arba visam gyvenimui tapti neįgali. Atsipirkau tik deformuota šlaunimi ir galvos sutrenkimu.
O 4 metus trukusi draugystė su vaikinu pasibaigė, kai suvokiau, kad žlugdau save, būdama su tuo žmogumi. Nors ir labai mylėjau, nieko daugiau gyvenime nemačiau, bet galiausiai praregėjau ir supratau, kad jis nė piršto nepajudindavo dėl mudviejų.
Dažnai žemindavo mane net prie draugų. Kai buvau išvažiavusi į Angliją, atsivežiau ir jį. Pusę metų jį išlaikiau, nes nesivargino susirasti darbo, o aš ardavau po 12–14 valandų per dieną.
Po jo bandžiau sukurti šeimą, planavome vaikelį... Deja, persileidau. O taip norėjau šeimos. Ilgai negalėjau susitaikyti su tuo smūgiu.
Bet turbūt toks likimas, nes ir su tuo vaikinu man buvo ne pakeliui. 2 kartus prarado darbą, taigi ir jį teko išlaikyti pusę metų. Butas, mokesčiai, mašina – viskas ant mano pečių... Galiausiai pabėgau nuo jo ir pykau ant savęs, kad pasidaviau jausmams taip aklai.
Širdis – visada atvira meilei
Po skyrybų bandžiau susikurti gyvenimą Londone. Pradėjau dirbti, pamažu atsistojau ant kojų, atidaviau skolas. Buvau nusmukusi finansiškai, psichologiškai, morališkai ir kitaip.
Kol buvau Anglijoje, mane ne kartą apvogė, apgavo ir pasinaudojo manimi. Daug naktų ir dienų praverkta, neapsieita be alkoholio ar kitos formos dalykėlių, skirtų užsimiršti... Ačiū Dievui, neįklimpau. Laiku susizgribau.
Turėjau daug svajonių, dirbau ir mokiausi. Norėjau pakeisti savo gyvenimą, kad ateityje šeimai galėčiau suteikti viską ir vaikams nereikėtų patirti to, ką patyriau aš.
Bandymai bendrauti ir sukurti santykius nepavykdavo. Esu tokia naivi ir pažeidžiama, greitai prisirišu prie žmonių. Man bent kiek šilumos parodo – tuoj galvelė apsisuka... Gyvenime mačiau mažai gėrio, todėl visada norėjau šalia turėti artimą žmogų. Mano širdis buvo atvira meilei.
Esu draugiškas, geras žmogus, visiems padedu, visais pasirūpinu. Tačiau beveik iš visų aplinkinių nuolat patyriau žeminimą ir niekada nesupratau, už ką jo nusipelniau ir kodėl taip turiu kentėti.
Atrodo, ir viskuo pasirūpindavau, ir valgyti padarydavau, ir lovoje neturėjau tabu. O ir nesu kažkokia raupsuota. Kaip tik – gana simpatiška, liekna, prisižiūriu.
Kai vėl netikėtai pamilau, atrodė, gyvenimas nušvito. Jis man buvo viskas. Tačiau po metų buvimo kartu jis pasirinko karjerą, pinigus ir draugus. Net praėjus metams po skyrybų suvokiu, kad dar vis myliu.
Naujieji metai Airijoje
Išvažiavau pas seserį į Airiją iškart po mokslų baigimo. Čia ji ištekėjo, turi šeimą, gyvenimą. O man norėjosi atsigauti visomis prasmėmis.
Atsimenu, kaip pykau ant mamos, kai sužinojau, jog ji vis dar geria ir negali išsivaduoti iš depresijos. Sakiau jai, kad negalima pasiduoti, reikia kovoti... Bet ir pati nesupratau, jog kenčiu nuo depresijos, panikos priepuolių, vienatvės ir įvairių sveikatos sutrikimų, nuolat primenančių apie patirtas traumas.
Įgimta širdies yda, nuo lūžių skaudanti nugara, plokščiapadystė, nuo darbo atsiradę rankų skausmai... Negaliu ir apsakyti, kaip jaučiuosi. Nuolat save skatinu nepasiduoti, judėti pirmyn, bendrauti su žmonėmis, o iš bėdų tik pasijuokiu. Nors viduje verkiu. Silpstu ir nebeturiu jėgų kovoti.
Nors ir gyvenu pas sesutę, bet per Naujuosius metus liksiu viena. Ji su vyru nutarė švęsti Tenerifėje. Jie mano, kad aš tiesiog įsižeidžiau, kad esu užsispyrusi, rodau principus. Iš tikrųjų aš per daug jautri, negaliu suvaldyti emocijų, nebenoriu būti viena. Taip laukiau šių Naujųjų metų, kad galėčiau pagaliau juos sutikti su šeima... Mintis apie vienišus Naujuosius mane tiesiog žudo.
Tenoriu sukurti šeimą ir pagaliau būti mylima.
Visada galvojau, kad depresija sergantys žmonės daugiau nieko kito nedaro, tik žiūri į vieną tašką. Niekada nesišypso, yra visiškai „nusivažiavę“, nemato gyvenimo šviesos. Dabar suprantu, kad nebūtinai. Suprantu, kad stipriai sergu. Ir jau ilgai. Tik niekada nenorėjau to pripažinti. Slėpiau depresiją nuo savęs ir nuo kitų. Ėjau per gyvenimą su šypsena, nors viduje viskas jau seniai buvo mirę...
Tik svajonės mane veda į priekį. Svajonė apie šeimą, mylimą vyrą, vaikus, mėgstamą darbą, savus namus ir kad pagaliau būsiu laiminga...
Šioms Kalėdoms daug nenoriu. Noriu pasveikti, atsitiesti, pasitikti Naujuosius metus sveika ir ramia siela, džiaugtis artimųjų meile. Linkiu ir jums šiltų bei džiugių Kalėdų. Niekada nepasiduokite ir mylėkite vieni kitus.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
