Viena galvojau apie Kūčių stalą, skaičiau receptus ir vakarais uždegdavau ant palangės Advento žvakeles. Kai vaikai manęs paklausia, kur tėtis, bandau suregzti kokį nors įtikimą melą ir nusuku akis šalin, kad paslėpčiau jose atsispindinčią didesnę už pasaulį ištekėjusios moters vienatvę. Tu ir vėl leidaisi į eilines gastroles per barus ir vakarėlius. Pareini į namus mums užmigus, net nepraveri durų žvilgtelėti į miegamąjį, kur po viena antklode glaudžiamės mes. Visi trys. Laukę tavęs sugrįžtančio, taip ir nesulaukę. Girdžiu kaip vaikštai koridoriumi, varstai šaldytuvo duris, girdžiu kaip cypsi tavo telefonas, pranešdamas apie dar vieną tavo įgėrusių draugelių žinutę. Taip, žinau. Mes susituokėm labai jauni. Ir mano, ir tavo šeima stojo piestu prieš šitą santuoką. Buvo galybė riksmų, durų trankymo, prakeiksmų ir grasinimų. Buvo ir tylių išmintingų perspėjimų, raginančių neskubėti.
Buvom ir mes. Abu nusiteikę kovoti prieš visą priešiškai nusiteikusį pasaulį.
Patys kūrėme savo mažą gyvenimą, mažus jaukumo ir meilės ritualus. Pameni, kaip nusipirkom pirmąjį naują baldą? Sofą, kuri vos tilpo viename nuomojamo buto kambaryje. Kaip naktimis gulėdavom šiltoje, mūsų kūnų šiluma persisunkusioje tamsoje ir tu sakydavai, kad dar niekada nebuvai toks beprotiškai laimingas.
Pameni, kaip gimus pirmajam mūsų vaikui tu tiesiog skrajojai padebesiais, toks išdidus lyg įkopęs į Everestą. Tada mes jau gyvenome mūsų pačių namuose. Tegul ir buvome už juos skolingi bankui iki dienų pabaigos. Bet tai buvo mūsų namai, į kuriuos tu nekantraudavai sugrįžti.
O paskui... paskui kažkas pasikeitė. Ne, ne staiga. Tai buvo ne žaibo kirtis, greičiau ilgas skausmingas trūkusios stygos virpėjimas.
Vis dažniau pradėjai dirbti vakarais ir šeštadieniais. Net sekmadienį atsirasdavo skubių reikalų. Į tavo gyvenimą vėl sugrįžo seni geri draugai. Dauguma vis dar vieniši, kiti jau išsiskyrę.
„Supranti, tai mano žmonės“, – teisindavaisi grįžęs į namus po ilgų pasisėdėjimų prie alaus bokalo. „Mano žmonės!“ Klausiausi ir negalėjau suprasti, kada gi aš ir sūnus nustojome būti tavaisiais žmonėmis.
Galvojau, antrojo sūnaus gimimas viską grąžins į senas vėžes. Juk tai tu mane įkalbėjai nesisaugoti. Žadėjai aukso kalnus, žadėjai pasikeisti, pamiršti savo chebrą...
Aš patikėjau. Krizių pasitaiko kiekvienoje šeimoje, tai kodėl turėtume būti išskirtiniai? Kantrybė ir meilė, štai ką laikiau tikrosiomis geros žmonos savybėmis. Viską tau atleidau.
Tikrai sugrįžai ir buvai pavyzdingas vyras bei tėtis. Lygiai trims mėnesiams. O paskui ir vėl kažkurio tavo draugo gimtadienis, šašlykai gamtoje, prie upės, ir niekaip negalėčiau dalyvauti su mažu vaiku, įsikibusiu į sijoną, ir kūdikiu ant rankų... Ir tavo pabėgimų maratonas vėl prasidėjo iš pradžių.
„Palauk, pakentėk. Išsilakstys ir sugrįš“, – tai tavo mamos žodžiai. Girdėjau juos ne vieną kartą, bet nuo to nė kiek ne lengviau. Vis dažniau ir dažniau pagaunu save galvojant apie tai, kokia aš vis dėl to beviltiška kvaiša su visa savo kantrybe ir viltimi.
Tau išėjus visam laikui, nieko ypatingo neįvyktų. Juk sugebu susitvarkyti su tūkstančiais dalykų: viena pati prieš darbą išvežu į darželį vaikus, po darbo paknopstomis lekiu jų pasiimti, tvarkausi namus, gaminu vakarienę, skaitau sūnums prieš miegą pasakas ir, suguldžiusi juos miegoti, pabaigiu visus dienos darbus.
Susitvarkau su tokiomis bėdomis, kurios bet kurią kitą moterį bemat įvarytų į kampą. Kas mane vis dar laiko? Nesuprantu, kas? Permainų baimė? Bet ko man bijoti... Juk dabar mano gyvenime liko vien tik vaikai ir slegianti, sunki lyg akmuo vienatvė.
Ar būtų jos daugiau, jei nelaukčiau tavęs sugrįžtančio, o tiesiog pasakyčiau – išeik? Jei šįkart išeini, išeik visiems laikams. Būsi kas antro sekmadienio tėtis, gal nors tada vaikai galės su tavimi dažniau matytis, nei dabar.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
