Lengva pasakyti, kad visi vairuotojai turi būti per šventes namie. Gražu, bet tas pats rašytojas jau kitą dieną piktinsis, kai bus neatvežtos kažkokios prekės.
Perskaičiau mielaširdingo piliečio rašinį, kaip jam pagailo Anglijos pakrūmėje stovinčio vairuotojo. Atvirai pasakysiu – malonu ir jaudina, kad dar yra šiame pasaulyje tokių gerųjų samariečių, bet, deja, jų gerumas atsimuša į žiaurią realybę.
Kalbant konkrečiai apie Jungtinę Karalystę, ji tolimųjų reisų vairuotojams – pati baisiausia Europos šalis tiek buities, tiek higienos, tiek saugumo atžvilgiu. Kad visa tai pajustum, suprastum, neužtenka paskaityti reportažų, paklausyti vairuotojų pasakojimų ar vieną kitą kartą pervažiuoti aikštelę. Reikia būti tolimųjų reisų vairuotoju.
Autostradoje esančiose degalinėse stovėjimas yra mokamas, kainuoja nuo 20-30 svarų (27-40 eurų). Už tą sumą gali stovėti 24 valandas. Pirmos 2 yra nemokamos.
Ši šalis turi išskirtinį bruožą: tualetai – tik mokamose aikštelėse. Į įmones svetimų neįleidžia. Prie didelių parduotuvių, kuriose yra tualetas, sunkvežimiams privažiuoti draudžiama, o beveik visuose miesteliuose naktį stovėti draudžiama. O jie ir stovėtum kokiame miestelyje, vargu, ar gyventojai įsileistų užsienietį pasėdėti ant jo privataus puoduko.
Daugelis Lietuvos įmonių neapmoka stovėjimo aikštelėje, kai mašina be krovinio. O nemokamos aikštelės dažniausiai ne ką didesnės nei autobusų stotelės. Pro šalį važiuojant mašinoms, stovintis tokioje aikštelėje visas linguoja. Taip ir gyveni nuolat linguojančioje kabinoje.
WC prie krūmo. Visos tokios aikštelės nudergtos. Naktį geriau nelipti. Bet prie krūmų dergia tik „nekultūringi“ vairuotojai. “Kultūringi“ tuštinasi į maišelį ir išmeta į šiukšlinę. Naktį, kad nereikėtų lipti lauk, nes šalta ir nesaugu, šlapinasi į butelį, po to išpila.
Kai taip reikia pamiegoti vieną naktį – nieko ypatingo. Bet kas užstringa per šventes, tas ir stovi tokiose „autobusų stotelėse“, kol jos baigiasi.
O ką padarysi. Kai kas siūlo keisti darbą. O gal tie siūlytojai pasiūlys darbą už 1500-2000 eurų Lietuvoje? Sumokės mokesčius, aprengs vaikus?
Kaip minėjau, ta specifinė aikštelių problema yra tik Anglijoje. Vienu metu teko vežioti specifinį krovinį. Vakare, po darbo, ten, kur keisdavausi priekabą, nebuvo nei viešo, nei privataus dušo ar tualeto. Nuvažiavęs į bazę dieną galėdavau pasinaudoti civilizuotu tualetu, o vakare – viskas pamiškėje.
Nepatikėsite, dirbau 8 mėnesius be dušo, bet nei utėlėmis nei blakėmis neapėjau.
Pasakysite, tai neįmanoma ir koks kvailys taip gali dirbti? Taip, kartais vairuotojų darbe yra specifinių dalykų, darbų, maršrutų, kurie eiliniam žmogui nesuvokiami, tačiau vairuotojai turi bruožą visur prisitaikyti. Paprastas žmogus daug dalykų tiesiog negali suvokti, o jam ir nereikia stengtis suvokti.
Prieš kiek laiko rašinyje, kaip pakliuvau į Anglijos ligoninę, rašiau, kad mes net numirti neturime teisės. Kol kas atvažiuos paimti mašiną, nieko nerasi: nei krovinio, nei degalų. Anksčiau tai buvo aktualu tik Anglijoje, dabar visoje Europoje, nes tūkstančiai nelegalų bastosi po ją.
Vienas pilietis aiškino, kad atsitikus bėdai reikia mesti mašiną ir važiuoti į ligoninę, nes mašina ir kroviniu gali pasirūpinti vietinės įmonės, partneriai. Pirmiausiai, ne visi tuos partnerius turi, antra, tai tiek kainuos, kad pora tokių paslaugų, ir įmonei teks „šaukštą padėti“. Kita problema – atgaliniai kroviniai. Dabar ekonominė ir politinė krizė, krovinių trūksta. Ką daryti vadovui, jei nėra krovinio? Juk Jungtinė Karalystė – ne mūsų Balbieriškis, kad vairuotas pėsčias pareitų ar mašiną be krovinio parvarytų.
Nereikia būti dideliu matematiku, kad galėtum paskaičiuoti, kiek įmonei kainuos, jei stovėsi 5-6 dienas mokamoje aikštelėje. Be to, kad aikštelė 20-30 svarų už parą (Europoje – nemokamos), tai dabar dar prisidėjo kasdienis 10 svarų (13 eurų) mokestis – nesvarbu, stovi ar važiuoji. Pridėkite dar viešbutį, 60-70 eurų dienos atlyginimą vairuotojui – bankrotas!
Tokiu atveju mes taptume nekonkurencingi, mūsų darbą perimtų rumunai, bulgarai, ukrainiečiai, o mes patys papildytume bedarbių gretas.
Nepaneigsi, kad Vakarų partneriai tuo piktnaudžiauja. Jiems paranku tokie vairuotojai, kurie gali stovėti bet kur, paimti krovinį iš bet kur ir bet kada. Vietiniui reikia namo, o mums, jei esi kelyje, koks skirtumas, prie kurio krūmo šlapintis.
Neabejoju, kad iki mano pensijos niekas nepasikeis, tik vienas neramina: kai pasitrauks iš trasos vyresnioji karta ar jaunoji sugebės pavilkti trasos naštą ir tą vairuotojų gyvenimą, koks yra dabar?
Matau, kaip sunku jauniems vyrams, ir daugelis pasiryžę pirmai progai pasitaikius mesti tą darbą. Bet ne paslaptis, kad vairuotojai tarp taip vadinamos nekvalifikuotos darbo jėgos atstovų uždirba daugiausiai.
Tad atidarei priekabos duris, bakus užspaudei kampainiais, kabinos duris surišai diržu ir gyveni. Sunku, bet pasirinkimo, bent šiai dienai, nėra.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
