Mėgstu keliauti po gamtą, todėl kartais patiriu nuotykių, kai reikia prašytis kaimo žmonių pagalbos. Štai tada ir atrandi tikrąją Lietuvą.
Prieš kelerius metus, sausio 3 dieną, buvo gražiai pasnigę, pašalę. Važiavome su žmona automobiliu Ukmergės rajono miškais ir netikėtai viename keliuke įklimpome. Kiek pasistumdę supratome, kad be pagalbos neišsiversime.
Žemėlapyje pažiūrėjau, kad už kokio kilometro turėtų būti trobų, ir išsiruošiau ieškoti pagalbos.
Nuėjau į vieną – užrakinta, kitoje irgi nieko neradau. Patraukiau tolyn, per laukus, pamiškėmis ir supratau, kad pasiklydau. Buvau nukulniavęs jau kelis kilometrus.
Dabar tai nebūtų bėda – visuose išmaniuosiuose telefonuose yra GPS. Bet tąsyk tokio daikto dar neturėjau. Į kurią pusę eiti, kur liko automobilis? Prie jo likusi žmona man skambina, klausia, kur esu. Nežinau!
Išeitis – pasiklausti vietinių žmonių. Tolumoje pamačiau rūkstantį kaminą. Nupėdinau į tą trobą. Pasibeldžiau. Tylu. Pravėriau duris. Viduje buvo šilta, tačiau netvarka – sunkiai apsakoma. Ant lovos gulėjo ir parpė vyras. Pajudinau – nė krust. Akivaizdžiai “įkalęs“ kaip reikiant.
Už 100 metrų buvo kitas namas. Nuėjau iki jo. Duris atidarė garbaus amžiaus, suvargusi moteris. Viduje – kone dūminė pirkia. Į mano klausimą, kokiame kaime aš esu, moteris atsakyti nesugebėjo. Nežinau, kodėl: ar dėl alkoholio, ar šiaip su sveikata kas negerai.
Ji tik murmėjo po nosimi, kad eičiau pas Joną ir pamojo ranka ton pusėn, kur jis gyvena. Nuėjau nurodyta kryptimi. Už kokio puskilometrio pamačiau daugmaž padorų namą. Kieme stovėjo „Opel Vectra“. Apsidžiaugiau – žmonės automobilį turi, reiškia, pavyks susišnekėti.
Prie vartelių stovėjo du smarkiai svyruojantys vyrai. Įkaušę kaip reikiant. Pasisveikinęs pasiteiravau, kurioje pusėje yra Šventosios upė, nes netoli jos liko mano automobilis.
„Ir ten Šventoji, ir ten Šventoji“, – į skirtingas puses mostaguodamas rankomis išvebeldžiavo vyras. Koks čia kaimas, jis atsakyti nesugebėjo. Matyt, pats nebežinojo.
Gūžtelėjau pečiais: „Tai bent pasakykite, kaip man išeiti iki artimiausio kelio?“
„Nėra čia tokio“, – sunkiai apversdamas liežuvį atsakė kitas.
Vilties dar nepraradau: „Gerai, tai kaip jūs čia atvažiavote automobiliu?“
„O va taip!“, – žemyn mostelėdamas rankomis parodė įkaušęs vietos gyventojas.
Supratau, kad čia šventės smarkiai užsitęsė ir dar ilgai nesibaigs. Pamačiau pramintą takelį, juo ir nupėdinau. Po kokių 100 metrų priėjau kryžių su kaimo pavadinimu ir kaimo keliuką. Tačiau į kurią pusę eiti – nežinau.
Beliko skambinti į Ukmergę pažįstamam žmogui ir pasakius, prie kokio kryžiaus esu atsidūręs, prašyti pagalbos. Jam, net ir esant Ukmergėje, pavyko suprasti, kur aš nuklydau. Po valandos buvau išgelbėtas.
Kad kaime švenčių dienomis sunku tikėtis pagalbos, nes visi aplinkui girti, teko įsitikinti ir anksčiau.
Utenos rajone, vieną vasario šeštadienį apsistoję kaimo turizmo sodyboje netoli Klykių ežero, su žmona ir mažamete dukterimi išsiruošėme paslidinėti. Čiuožėme, pradėjo snigti, dukra pavargo. Reikėjo grįžti į sodybą. O kur ji yra – nebežinojome.
Kiek paklaidžiojęs pasibeldžiau į pirmą pasitaikiusią trobą. Buvo šeštadienio popietė. Atidarė duris girtas kaip šliurė vyras. Jo žmona – tokios pačios būklės. Net nesuprato, ko mes norime ir abejoju, ar kitą dieną prisiminė, jog buvome užsukę.
Patraukėme į kitą trobą. Jokios galimybės sulaukti pagalbos – visi iki vieno girti.
Trečioje troboje atsirado vilties – vyras su žmona buvo įkaušę, bet susikalbėti įmanoma. Vyras suprato, ko norime, ir pareiškė mus už 5 litus parvešiantis iki reikiamos vietos. Žmona neprieštaravo išgėrusio sutuoktinio užmojui.
Kol jis mus kelis kilometrus vežė savuoju „Vokswagen Golf“, supratau, kad smarkiai rizikuoju savo ir šeimos narių gyvybėmis. Mašinos sparnai nuolat bumbsėjo tai į vienoje, tai į kitoje keliuko pusėje sustumtas pusnis – vairuotojui sunkiai sekėsi tiesiai išlaikyti vairą. Vis tik tikslą pasiekėme laimingai.
Štai toks būna šventinis ir „savaitgalinis“ kaimas. Ir jam vargu ar bepagelbės dar viena prezidentės iniciatyva įsteigta komisija.
O keliaudamas į gamtą šiais laikais pasiimu mobilųjį telefoną su navigacija. Žinau, kad ištikus bėdai atokiame kaime, pagalbą vargu ar prisišauksiu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
