Susiradau darbą vienoje iš Vilniaus „Akropolio“ parduotuvių. Su darbdaviu tarėmės dėl trumpesnės darbo dienos ir nepilno darbo krūvio, kuris, beje, darbo sutartyje nebuvo įrašytas. Mėnesio pabaigoje pasirašėme darbo sutartį nuo kito mėnesio pirmos dienos. Po kelių dienų gavau darbo grafiką ir apstulbau.
Pirmas dvi savaites dirbti reikėjo po keletą dienų, o nuo vidurio mėnesio – kiekvieną dieną po 12 valandų. Su darbdaviu išliko žodinis susitarimas, kad dirbsiu pažymėtas dienas nuo tos valandos, kurią galėsiu ateiti po paskaitų. Bet ar toks grafikas vėliau nebūtų pagrindas pareikšti drausminei nuobaudai? Juo labiau, kad taip dirbant kasdien, ko gero, tektų mesti mokslus.
Kadangi buvo sutartas bandomasis 3 mėnesių laikotarpis, viską apsvarsčiusi parašiau prašymą atleisti iš darbo po 3 dienų.
Prašymą, nuskenuotą kompiuteriu, nusiunčiau darbdaviui. Jis patvirtino, kad prašymą užregistravo, bet pažadėjo atleisti tik po 14 dienų. Kitą dieną susirgau, pasiėmiau nedarbingumo pažymą. Nuo tada ir prasidėjo grasinimai.
Iš pradžių pažadėjo atleisti, jeigu atidirbsiu tas sirgtas 3 dienas. Vėliau gavau į el. paštą laišką, kad darbdavys užprotestavo mano nedarbingumo lapelį. Kitą dieną po ligos, pagal grafiką man buvo išeiginė. Todėl el. paštu informavau darbdavį, kad baigiasi mano sutarties laikotarpis.
Gavau atsakymą raštu, kad mano prašymas nutraukti darbo sutartį jau nebegalioja. Kad man pareikšta drausminė nuobauda (tuo metu, kai sirgau ir man buvo išeiginė), ir kad privalau vis dar atvykti į darbą. Jau dvi savaites darbe man rašomos pravaikštos, bet nesu atleidžiama (į el. paštą vis gaunu žinutes).
Prašiau, kad su atleidimu iš darbo susijusius dokumentus atsiųstų kompiuteriu – aš juos pasirašyčiau ir nuskenavusi nusiųsčiau atgal, nes bijau vėl būti apgauta. Bet atsakymo negaunu. Kodėl vos pasirašiusi darbo sutartį tampi darbdavio nuosavybe iki gyvos galvos? Kaip man toliau elgtis?
* * *
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (VDI) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotoja Irina Janukevičienė teigė, jog nežinant tam tikrų aplinkybių sunku tiksliai įvertinti darbdavio elgesį.
„Nuo pat istorijos pradžios kyla klausimų dėl pačios sutarties įforminimo. Jei iš tiesų buvo taip, kaip teigia laiško autorė, yra pažeidžiami įstatymai. Darbdavys tokių darbo valandų nustatyti neturėtų. Darbdavys yra atsakingas už darbo organizavimą. Sąlygas ir režimą nustato būtent jis, o ne darbuotojas.
Bet visos sąlygos turėtų būti nurodomos darbo sutartyje. Pirmiausia, jeigu darbuotojos netenkino sutartyje išdėstytos sąlygos (pilnas krūvis ir darbas pagal grafiką), ji turėjo nesutikti, nepasirašyti tokios sutarties. Antra: žodiniai susitarimai nėra uždrausti, bet vis viena svarbiausia, kad sąlygos būtų nurodomos darbo sutartyje. Ji – rimtesnis argumentas, negu žodinis susitarimas.
Darbuotojas tai turi suprasti. Tačiau negali būti, jog dirbti reikėtų visą savaitę, kiekvieną dieną, po 12 valandų. Toks darbo organizavimas būtų neteisėtas.
Apskritai, netgi priskaičiuojant viršvalandžius, negalima dirbti daugiau, nei po 48 valandas per savaitę. Jeigu dirbama po 12 valandų, tuomet taip gali būti ne daugiau, kaip 4 dienas per savaitę. Daugiausiai.
Jeigu yra įtarimų, jog darbuotojas nesąžiningai gavo nedarbingumo pažymėjimą, jį galima, kaip įvardija autorė, „užprotestuoti“. Pavyzdžiui, jei įtariama, jog darbuotojas neserga, o tiesiog vengė ateiti į darbą ir norėdamas tą pateisinti gavo nedarbingumo pažymą. Tokiais atvejais, turėdamas atitinkamų įrodymų, darbdavys gali kreiptis dėl nedarbingumo pažymos panaikinimo.
Nepaisant to, prašymas nutraukti sutartį negali nustoti galiojęs. Arba autorės pateikta informacija netiksli, arba darbdavys pasielgė neteisingai. Taip būti negali.
O išbandymo laikotarpis darbo sutartyje gali būti, tačiau labai svarbu, kieno iniciatyva jis nustatytas. Jeigu išbandymas vyksta darbdavio iniciatyva, tik darbdavys gali greičiau atleisti išbandymo metu, o darbuotojas jokių lengvatų neturi. Pats darbuotojas vis viena turi įspėti apie numatomą išėjimą prieš 14 dienų.
Jeigu išbandymo laikotarpis pažymimas abiejų šalių arba vien tik darbuotojo iniciatyva, tuomet prašymą išeiti iš darbo darbuotojas gali pateikti prieš 3 dienas.
Svarbu tai, jog į tą įspėjimo laikotarpį visada yra įskaičiuojamos nedarbingumo dienos. Matyt, konfliktas buvo gilesnis, jeigu jau darbdavys „užprotestavo“ nedarbingumą ir prašo dienas atidirbti. Įstatymas jokio atidirbimo nenumato.
Taigi, situacijoje – labai daug klausimų. Negalima vienareikšmiškai sakyti, jog darbdavys viskame neteisus, nes daugelį istorijos detalių reikėtų tikslinti. Kadangi ji papasakota tik iš vienos pusės, sunku duoti visavertį patarimą. Vis dėl to darbuotoja gali su skundu kreiptis į VDI – tam, kad būtų atliktas patikrinimas. Tada būtų patikrinti visi dokumentai, aplinkybės, ir inspektorius pasakytų, ar buvo pažeistas įstatymas.
Kita galimybė. Jeigu vyksta ginčas dėl atleidimo įforminimo – kuomet pagrindas atleidimo įforminimui yra, bet darbdavys to nedaro – galima kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir pradėti individualų darbo ginčą“, – išeitis iš laiško autorės nupasakotos situacijos įvardijo I.Janukevičienė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
