Viskas prasidėjo, kai susiradau vyrą. Pradėjom suktis ir lipdyti savo namus. Kadangi tėvas padovanojo man namą dar 2002 metais (tiesa, pralaimėdamas teismą), nusprendžiau, kad nieko čia tokio prisistatyti prie savo 230 kvadratų namo dar 70 kvadratų ir ramiai gyventi. Bet.
Tada ir prasidėjo nesutarimai su mano tėvais, nes motina nuolat bardavosi, kad viskas yra jos. Tėvas ne tik elgėsi taip pat, bet ir sakė, kad sudegins namus, sakė, kad ne tik negalim statyti, bet ir privalom išeiti iš namo.
Pasistatėm vis tik priestatuką, įsirengėme, pasiėmėm paskolą. Vyras dirbo statutinį darbą, tai buvo sunku iš jo išsilaikyti ir išlaikyti tėvus. Bėgant metams augo ir skolos. Todėl vyras išėjo į kitą darbą – „ant tralo“. Jame dirba iki šiol.
Norint man gyventi ramiai, reikia išregistruoti tėvus, nes jie man gyvenime ne padeda, o trukdo. Negaliu nieko pasisodinti, nes viskas yra jų. Tėvas pastatė Garliavoje didelį namą ir žada padovanoti jį sūnui. Yra dar dvi dukros, kurios gal ir apsiims rūpintis tėvu.
Jis teigia, jog namas jo, nors yra man jį padovanojęs be išlygų. Negana to, tėvas atjunge šildymą, savo namo dalyje sukapojo baldus, išdaužė langus ir paliko mane su vaikais pasitikti šalčio. Ėmėme vėl iš banko paskolą, nusipirkom gerą šildytuvą ir taip, skęsdami skolose, gyvenam.
Turto turiu, esą, net per daug. Bet jo negaliu nei panaudoti, nei išnuomoti. Jau užsakiau langus ir duris už 1000 eurų. Kur mano tėvo moralė ir dvasinės vertybės? Atviras, nuoširdus pokalbis? Jo nebuvo, nėra ir nebus. Atsitvėriau tylos siena, užsirakinau vartus ir vartelius, nusipirkau didelį šunį.
Namus reikės apdrausti, kad tėvas nesudegintų. Linkiu, kad taip neatsitiktų nė vienam. Kur tai matyta, kad dukra su šeima kovotų prieš savo tėvą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
