Sudaužyta širdis, sutrypta pirmoji meilė, prarastas orumas, – taip, tik aš pati dėl to ir buvau kalta.
Kai sulauki 18 metų, kai hormonai nugali auklėjimą, tėvų skiepytą požiūrį, gėdos jausmą, moralumą, visa tai pradeda atrodyti dzin.
Toje gamykloje įsidarbinau vos baigusi vidurinę. Buvau (kaip man atrodė) ne stulbinamos išvaizdos, ir tai varė man kompleksus. Kažkodėl atrodė, kad jei tik kas manęs iš tikrųjų įsigeis, tai įrodys, kad ir aš ne kokia plekšnė. Iki tol mylėjau tik platoniškai, veikė auklėjimas.
Tačiau kai ėmiau dirbti ir gauti savo ne per didžiausią, bet – atlyginimą, mano galvoj kažkas pasidarė. Ėmiau įsivaizduoti, kad tik pati galiu ir turiu spręsti, kaip man toliau gyventi. Vėlyvasis protestas, kuris turėjo įvykti paauglystės metu, bet kažkodėl neįvyko...
Sugundė dailininko rankos
Sutikau Beną savo darbo vietoj, konstravimo skyriuje (visus vardus, aišku, pakeičiau, bet manau, istorijos veikėjai ir taip save atpažins, ir tegu). Dailininkas, ryšintis ant kaklo šilko skarelę. Tamsinti akiniai, įspūdingas stotas, keli nepigūs žiedai ant pirštų. Išpuoselėtos rankos... Mane visuomet užkabina vyrų rankos, – jos pasako apie žmogų labai daug. Įsivaizduokite dailininko rankas...
Aš tvarkiau skyriaus brėžinius, jis vis užeidavo. Dažnai pasilikdavome su Benu dviese kabinete. Ir štai vieną rytą ant savo darbo stalo radau gražų užklijuotą voką ir savo vardą – „Anitai“. Nustebusi atplėšiau ir ėmiau skaityti... Vis labiau kaito skruostai. Tai buvo švelnūs pagiriamieji žodžiai, skirti man. Niekas man nerašė laiškų. Gauti laišką pasirodė taip romantiška!
Netrukus pasirodė ir jis – atnešė man puokštelę frezijų ir padovanojo impresionistų reprodukcijų albumą. Apšalau. Albumo pirmame puslapyje radau laiškelį, kuris mane tiesiog supurtė. „Kokios tavo akys!“ – tebuvo parašyti keli žodžiai, bet jie užvirino man kraują.
Santykiai – žaibo greičiu
Toliau viskas vystėsi žaibo greitumu. Kavutė ir pyragėliai – gamyklos kavinėje, vis dažnesni pasilikimai po darbo skyriuje, nes „aš noriu gerai darbe užsirekomenduoti“, mūsų nesibaigiantys pokalbiai apie meną ir literatūrą, ir niekingą bedvasį pasaulį, o paskui jau – pažintis su Indijos meilės menu, o paskui...
Užrakintas kabinetas, užtrauktos užuolaidos, pirmas kartas... Dar vėliau – jo žmonos skambutis man: „Palik, mergužėle, mano vyrą ramybėje, tu jo nepažįsti! Skaudžiai nudegsi ir verksi, tokių kaip tu jis turėjęs tuntus, o gyvena vis dėlto su manim. Žinau, esi ne per gražiausia, va tokias jis ir moka patvarkyti!“
Nors Beno žmonai pasakiau, kad jei vyras ją mylėtų, tai kitų nereikėtų, vis dėlto jos žodžiai mane paveikė labai nemaloniai.
Pirma mintis: iš kur ji žino apie mano išvaizdą ir kompleksus? O jei ir nežino, tai kodėl apie tai kalba? Kitas dalykas: iš kur ta žmona iš viso apie mane žino?
Laiškai pradėjo trikdyti
Ilgai svarstyti neteko, supratau, kad darbe esame sekami. Per pietų pertrauką užsirakindavome jo kabinete. Ir tada prasidėdavo nesibaigiantis beldimas į duris. Sėdėdavau ant Beno kelių sustingusi, negyva iš baimės. O jis tik gudriai šypsodavosi ir pirštu vedžiodavo man per skruostus. Matyt, darbo kūmutės pasirūpino perspėti Beno žmonelę.
Aš juo tikėjau, o ir kaip netikėsi – toks išprusęs, knygų graužikas, meno žinovas (ir sekso ekspertas), o svarbiausia, jis akivaizdžiai manęs troško. Jis man rašė laiškus. Skaitydavau, bet tie laiškai vis labiau ėmė mane trikdyti.
Ten jis pasakodavo savo seksualines fantazijas, kurias regėdavęs su manimi. Man darėsi vis nejaukiau, bet galvojau, gal tai yra didelis pasitikėjimas, – viską, o viską, sakyti atvirai savo artimiausiam žmogui.
Iš manęs jis taip pat reikalaudavo atvirumo: ką jaučiu, kai mes kartu, ko gėdijuosi, apie ką svajoju. To, ko gėdydavausi, jis kaip tik stengėsi „nepastebėti“, t.y. tyčia provokuodavo.
Darbe pasirodė psichologė
Mes neturėjom vietos savo susitikimams, tik kažkokios apleistos dirbtuvės ar dailininkų studijos, gamtos prieglobstis, netgi Kauno marios karštą vasaros naktį buvo mūsų meilės namai. Iš darbo jis prašydavęs išeiti atskirai, po vieną. Nors aš tikrai nieko nebijojau ir nesupratau, kam ta konspiracija, jei tarp mūsų tokia meilė ir mes jau greit vesimės. Pasiimsime jo vaikus, t.y. dukrelę, kurią jis žiauriai mylėjo. Ir auginsim.
Mano vištos protas nesuvokė, kad čia dar reiktų ir jo žmonos noro ar sutikimo. Tikėjau, jog taip bus, nes taip nori jis, mano Benas.
Vieną dieną į gamyklą atėjo dirbti jaunutė psichologė. Raselė – taip visi ją vadino. Iš pažiūros – trapi, jauna mergina, baltais ilgais plaukais, turinti romantinių profesinių siekių ir ambicijų. Benas ėmė su ja bendrauti. Pasakojo man apie Raselę, apie jos nepaprastą idealizmą, kurį kada nors sugriaus gyvenimas ir pikti žmonės.
Vieną pavakarę paklausiau Beno, ar pasiliksime kartu po darbo. Jis atsakė, kad šiandien negali, nes turi eiti į psichologo konsultaciją. O kas tau yra, paklausiau. Jis atsakė, kad jį kamuoja amžiaus krizė.
Eidama namo pamačiau, į kokią „konsultaciją“ Benas eina. Po pažasčia jis nešėsi naują reprodukcijų albumą ir suko tiesiai į Raselės kabinetą. Suakmenėjau.
Netikėtas pasiūlymas
Parėjusi namo žliumbiau. Juk mes ruošėmės tuoktis! Tada, kai jis išsiskirs. O jis... tiesiog ėmė kartoti gerai išmoktą scenarijų.
Pabaiga istorijos tokia, kad gėda ir pasakoti. Benas pasiūlė mums pasimylėti trise – jam, man ir Raselei. Rasa apsigynė, atsakiusi, jog tokį pasiūlymą tuoj pat paviešins visai gamyklos „aukštuomenei“. O aš... tučtuojau išėjau iš darbo.
Taip baigėsi mano savarankiškumo pamokos ir pirmoji kūniška meilė. Ir dabar pro tą gamyklą negaliu pravažiuoti nedrebėdama.
Koks moralas? Mergaitės, verta klausyti savo mamos patarimų, kad ir kaip jie skambėtų. Verta prisiminti visas skaitytas istorijas, kurios baigėsi ne taip, kaip herojė tikėjosi. Verta mylėti save tokią, kokia esi, nelaukiant, kol koks nors ožys tai patvirtins.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
