„SEL“ man paauglystėje buvo kaip Dievas. Todėl nuostabu atrodė viskas: ir muzika, ir gyvenimo būdas. Fantazavau, kaip ir visos, kad E.Dragūnas mane kada nors pastebės, kadangi aš tokia ištikima gerbėja. Įsižiūrėjau jį. Juokinga, kai pagalvoji. Jų grupės įvaizdis tada buvo ryškus: tūsai, laisvė, svaigalai.
Į jų koncertą su draugėmis ruošėmės staipydamosis su trumpais sijonais ir kuprinėse slėpdamos trauktinę. Niekada nebuvau gėrusi. Bet atrodė, žinoma, kad tai – kažkas kieto. Į koncertą išėjau su mintimi būti pastebėta kaip gerbėja, o kaip grįžau – neatsimenu. Pirmą kartą ragautas alkoholis taip dėjo, kad turbūt namo paršliaužiau.
Bet tiek ir užteko. Turbūt visi priklausomi turi kažkokias savybes panašias, ir trūksta tik aplinkybių. Tai man pirmas prisigėrimas per koncertą ir užkūrė visą ateitį. Jaučiausi tą kartą laisva, išplaukus, pagaliau savimi. Tarsi be to nebūčiau buvusi.
Pamokos lovoje
Pradėjusi nebesustojau. Su tom pačiom draugėm prisigalvodavom visokios veiklos. Per ją vis dažniau ir išgerdavom. Mokykloje nustojom rodytis – ryte išeidavom iš namų, popiet pareidavom, bet vietoje pamokų važiuodavom pas vienos draugės vaikiną ir jo draugus. Kol jo tėvai būdavo darbe, bute linksminomės. Ne vieną biologijos pamoką praleidau apygirtė draugo lovoje.
Tėvams meluodavau, kaip ir visi paaugliai, manydama, kad jie neturi teisės kištis į mano gyvenimą. Labai noriu atsiprašyti mamos (to padaryti tiesiai, deja, jau nespėjau) už visą nerimą, kurį dėl manęs išgyveno.
Alkoholio ir žolės susukta galva nusprendžiau, kad reikia tik baigus mokyklą pradėt brandų gyvenimą. Aštuoniolikos pranešiau tėvams, kad išteku ir išsikraustau. Šokas, konfliktai, riksmai... Visa tai man suteikė dar didesnį pretekstą pykti, putotis, dažniau išeit iš namų ir daugiau gerti. Man atrodė, kad tėvai mane tik ir stumia šalin savo elgesiu. Ištekėti rodėsi geniali mintis.
Vyrelis ne geresnis
Santuokoje tik dar daugiau gėriau. Stažas augo, todėl ir kiekiai. O ir vyrelis buvo ne geresnis. Nevengė išgerti, nevengė baliukų. Namie dviese jausdavau su juo tokį didelį artumą, kai abu išgerdavom po butelį vyno ir šnekėdavomės iki paryčių. Tarsi be to neįmanoma būtų atsiverti, tarsi negimtų tokios atviros temos.
Abu buvom priklausomi, abu to nesupratom. Vėliau jis pradėjo „eiti per moteris“, aš savęs irgi nestabdžiau. Visos alkoholikės – paleistuvės, žinau tai iš savęs. Kai vyras išvažiuodavo pas senelius padėti, aš – į klubą tiesiai. Ten, jau apygirtėm akim ką nors susišaudai, ir tada grįžti jau pas tą žmogų. Paryčiais – taksi namo.
O pati save iš šono mačiau kaip šventą. Tokia pareiginga žmona. Gaminu, grindis plaunu. Ko dar galima norėti, galvojau.
Pasakyk savo skaičių
Geriant poreikis progresuoja, kiekiai auga. Po kurio laiko supranti, kad ryto be pacmielo jau nepradedi. Visos gėrusios moterys žino – paleistuvystė būna „pilnu tempu“.
Negalėčiau pasakyti, su kiek vyrų miegojau, nors man dar net nesu vidutinio amžiaus. Siaubas suėmė tada, kai paklausė draugė, koks mano skaičius, o aš ir pasimečiau. Gal apie 20. Gal apie 30. Nemažiau 18. Nežinau, ir nežinau to iki dabar. Jei įstengčiau prisiminti, bijočiau skaičiuoti konkrečiai.
Su vyru išsiskyrus gėriau dar daugiau. Man nebuvo labai skaudu, nes akivaizdžiai nemylėjau, bet tariamu skausmu galėjau dangstyti savo gėrimą. Jis tapo tarsi legalus – juk išsiskyrus skauda, o kai skauda, daug kas atleidžiama.
Pradėjau girta rodytis darbe. Ne vieną darbą pakeičiau ir per tai, ir per romanus su kolegomis. Po kai kurių atvejų su bendradarbiais gėda būdavo vėl rodytis. Jeigu permiegi su vedusiu bendradarbiu šefo kabinete, iškart po darbo baliaus, tai apsimetinėk neapsimetinėjęs, kad nieko ten nebuvo. Visi vis tiek viską sužino.
Kritinis taškas
Nuo to pirmo paragavimo praėjo 7 metai, kai pasiekiau tą kritinį tašką. Tėvai labai rūpinosi manimi ir daug skausmo dėl manęs iškentėjo. Vis iš bėdų mane traukdavo, pinigus siųsdavo, skolindavo, rūpindavosi, kai man jau nieks nepadėdavo. Terorizavau, manipuliavau. Pati jaučiau, kad taip darau.
Gilumoj visada jauti, ką darai blogai. Žinojau, kad kankinu tėvus. Planavau kada nors, „kai susitvarkysiu“, atsiprašyt jų už visą tą etapą.
Mamytės, kaip minėjau, atsiprašyti nespėjau. Stovėjau šarvojimo salėje visiškai girta. Žmonės ėjo ir ėjo, apsikabino, kalbėjo. O aš net negalėjau pasakyti, pažįstu juos, ar ne, – tokia buvau gatava. Išėjau viduryje šarvojimo, nuėjau į kapines šalia, atsiguliau ant kažkieno antkapio (nepažįstamo žmogaus), ir meldžiau Dievą, kad mane pasiimtų.
Buvau prisikankinusi pati nuo savęs. Gerti nebegali, o negerti – irgi. Kūnas kaip panaudotas, vidaus iš viso nėra. Tik nuolatinė savinaika.
Dėdė išgelbėjo
Padėjo man dėdė. Padėjo atrasti kelią gydytis. Būtent po to verkimo ant antkapio, jis priėjo prie manęs šarvojime ir paklausė, ar nenoriu pasikalbėt. Pasakė, kad turiu problemą. Man viskas buvo vienodai, pasakiau jam viską. Sužinojau iš jo, kad tai liga. Kad galima gydytis, yra programa, grupės. Tik svarbiausia – ar noriu.
Norėjau, nes jaučiau, kad jeigu dar gersiu – mirsiu. Tada jis pagelbėjo man pradėti. Lydėjo į pirmą gyvenime priklausomybių gydyklą, į susirinkimus grupėse. Daug ką, ko nesupratau, paaiškino.
Blaiva esu jau 3 metus. Ir visada, kai pamatau E.Dragūno nuotykius, prisimenu savo istorijos pradžią. Nuo jo menamos „laisvės“ ir susigundžiau. Aišku, būtų kvaila jį kaltinti dėl „įtakos jaunimui“. Jaunimui įtaką daro viskas, o kaip kiekvienas gyvena – jo paties reikalas.
Tačiau man gaila ir baisu. Per tiek metų, jei būčiau gėrusi ir toliau, turbūt jau pernai būčiau palindusi po žeme. O kiti, štai – net garsenybės, kažkaip laikosi. Tik ar ilgai?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
