Vidas gyveno kitame kieme, bet tame pačiame rajone. Su juo nedraugavau, nes jis buvo truputį vyresnis, truputį blogesnis nei aš ir kelis kartus išspardė man užpakalį. Aš ir pats buvau nemenkas padauža, bet iki siaubūno Vido man buvo toli. Buvo dalykų kurių, būdamas paauglys, jam pavydėjau ir žavėjausi jo drąsa. Taip pat pažinojau Č., T. ir žinojau, kuo jie užsiiminėjo rūsyje.
Baigus vidurinę mūsų keliai nesusikirto. Vėl jį sutikau gamykloje, į kurią veždavau žvyrą. Nieko bendro su juo neturėjau. Kartais parveždavau alaus, o kartą meistras įkėlė jį leisgyvį į kabiną ir liepė vežti kuo toliau nuo gamyklos.
Po to kelis kartus buvau sutikęs prie parduotuvės. Jei nebūtų priėjęs ir parašęs pinigų, būčiau nepažinęs. Iš patirties žinojau, kokie yra brangūs tie keli litai rytą po sunkaus vakaro, todėl daviau, bet pats neprisijungiau.
Kuo senyn, tuo labiau traukia į praeitį, todėl, turėdamas laiko, pasivaikštau po senamiestį ir prisimenu audringą ir linksmą vaikystę.
„Ei, rašytojau, matyt, vaikystėje mažai užpakalį spardžiau, kad rašinėti pradėjai“, – išgirdau už nugaros linksmą balsą.
Atsisukęs, sėdinčio ant suoliuko žmogaus, nepažinau. Apie figūrą, sudėjimą, laikyseną nėra ką rašyti, bet veidas ne prasigėrusio. Pastebėjau šalia padėtą lazdelę. Nelaukęs, kol aš prieisiu, atsistojo ir pats priėjo. Tada pažinau, kad tai tas pats Vidas, bet ne toks, kokį paskutinį kartą mačiau prie parduotuvės. Švariai apsirengęs, pasikvepinęs ir lazdelė, pirkta ne už ligoninių kasų pinigus.
„Sėsk, pienburni, Vidas tau proto įkrės“, – vėl tarė linksmai kaip vaikystėje ir mes šiltai vienas kitam paspaudėme ranką.
Manau, nereikia atpasakoti, apie ką kalbasi du tos pačios kartos vyrai iš to paties rajono. Kai prisiminimai apie bendrus draugus, krėstas išdaigas išseko, jis staiga nutilo ir susimąstė. Neiškentęs paklausiau, kaip susiklostė jo gyvenimas ir priminiau, kad pastarąjį kartą, kai mačiau, atrodė daug prasčiau.
Jis žvilgtelėjo į laikrodį.
„Kartais kai atvažiuojame į miestą mano Laimos (vardas pakeistas) asmeniniais reikalais, ji palieka mane paklaidžioti po senamiestį. Dar turiu beveik valandą. Spėsiu. Aš tau papasakosiu paprastai, na o tu parašyk, kaip išeis.
Nuo vaikystės – alkoholis ir ištvirkavimas
Jau nuo trylikos metų žinojau alkoholio sukeliamą užmarštį, odekolono šlykštumą, cigaretės dūmo skonį, oralinio sekso malonumą, nuo smulkių vagysčių kunkuliuojantį adrenaliną, nuo tėvo diržo peršintį užpakalį, suspardytų šonų ir sudaužytos galvos skausmą.
Visa tai patyriau, nes augau rajone, kuriame gyveno tvirkintojas Č., bedantė T., o muštynės buvo įprastas reiškinys. Č. ir T. savo rūsyje daug ko mane mokino, prie daug ko pripratino, guodė ir slaugė po eilinių sumušimų, nes tėvas mokėjo tik jodą ant žaizdos užpilti. Jis sakydavo, kad tikriems vyrams žaizdos pačios sugyja, o mama visą gyvenimą tylėjo, nes jos nuomonė niekam nerūpėjo. Mano namai buvo rūsys, tėvais – Č. ir T., o broliais – bendraminčiai iš mano rajono.
Niekada neperžengiau ribos, už kurios prasideda visiškas degradavimas, nors ne kartą buvau tėškęsis veidų į purvą. Gal ir būčiau visai smukęs, bet Č. įkrito į duobę pilną vandens ir nebeišlipo. T. kažkur išvežė. Vieni broliai sėdo už grotų, kiti išsikraustė į naujus rajonus, ir visi nuėjome skirtingais keliais. Aš taip pat išsikrausčiau į naują rajoną. Naujo kiemo jaunimas netapo mano draugais, seno kiemo nebeliko, pradėjau stropiau lankyti mokyklą.
Tėvas buvo griežtai prieš, kad baigęs aštuonias klases išeičiau į p**davuškę, (tais laikais taip vadino profesines mokyklas), todėl iki vienuoliktos klasės kankinausi pats ir kankinau mokytojus. Vyresnėse klasėse neatsisakiau savo senų įpročių ir pomėgių. Išgerdavau, rūkiau, kartais už kelis butelius alaus vienokiu ar kitokiu būdu pasimylėdavau su sugrįžusia T. Tiesa, atrodė ji prastai, bet, kaip sakydavo mano tėvas, kai reikalas verčia, ir snargliuotą bučiuoji.
Būdamas septyniolikos metų turėjau tokios patirties, apie kurią bendraamžiai tik sapnuodavo erotiniuose sapnuose. Tėvas turėjo tvirtą ranką ir iki pat aštuoniolikos metų užveždavo į sprandą. Atgal nešokdavau – ne iš meilės, baimės ar silpnumo, bet su proseneliais atėjusios pagarbos tėvui, nors porą kartų kai įsijautė atstūmiau.
Visi kaip švento išganymo laukė, kada išeisiu į kariuomenę. Tikėjosi, ten proto ikrės. Įkrėtė, bet ne proto, o kvailo bukumo, dar didesnio abejingumo kito skausmui ir akiplėšiškumo. Pirmus metus mane seniai dulkino, antrus tarnybos metus aš atsigriebiau. Taip ir sukosi sovietinėje armijoje tas neoficialiai įteisintas ratas. Nors tarnaujant neteko užmiršti, kas yra alkoholis ir merginos, bet grįžęs grobiau viską, kas juda, kas šilta, kas skysta.
Tėvai pinigais nelepino, todėl grįžęs iš kariuomenės nuėjau į tą pačią gamyklą iš kurios išėjau į ją. Joje kasti betoną buvo galima kasti ir su kvapu. Svarbu, kad pats neįkristum į bunkerį.
Visus jauno organizmo poreikius tenkinau be jokių apribojimų, o į darbą, nors dažnai nemiegojęs ir su kvapu, ateidavau visada laiku. Tvirta tėvo ranka diržu įkalė tą pareigą, nes jis pats, net stipriai sirgdamas, ėjo į darbą.
Šeimą išardė venerinė liga
Linksmai gyvenau, kol viena mergužėlė nuo manęs pastojo. Jau pats laikas buvo išbandyti šeimyninį gyvenimą. Ji buvo ne lietuvių tautybės, todėl vestuvės buvo mišrios ir gausiai aplaistytos krauju. Dar prieš susėdant prie stalo vienas riktelėjo: „Kas per vestuvės, jei nėra muštynių?“ Ir jos buvo.
Bandant taikyti svečius, ir man nosį prakirto, bet aš buvau pratęs prie tokių smulkmenų, tai nesupykau ir nebesikišau, o užsidariau kambariuke su jaunąja. Aidint už durų karo šūkiams, skambant dūžtantiems indams, mylėjau jaunąją su dviguba energija ir azartu. Negalvojau, kad tas sujudimas už durų taip pozityviai stimuliuos seksą.
Tėvai, kad tik būtume laimingi, savo trijų kambarių butą iškeitė į vieno ir dviejų, mums atiduodami dviejų. Nebuvau sutvertas šeimyniniam gyvenimui.
Pirmus penkerius metus bandžiau būti pareigingu vyru, bet po to vis dažniau pradėjau vėl eiti nuo vaikystės pramintais takais. Žmona tai matė, bandė kovoti, bet greitai nuleido rankas. Gyveno ir tiek. Sūnus ir mano atlyginimas laikė juos, nes be legalių pinigų, uždirbdavau juodų ir visko nepragerdavau. Niekada nemušiau žmonos ir vaiko, nes prisiminimai apie skaudantį užpakalį neleido pakelti prieš juos rankos.
Toks gyvenimas truko apie dešimtį metų. Buvo ir šviesesnių periodų. Kartais atrodydavo, kad viskas susitvarkė, net apie antrą vaiką pakalbėdavome, bet, kaip sakoma, kiek vilką penėsi, jis vis tiek į mišką žiūrės. Gal taip ir būtume gyvenę, bet kai parnešiau lytiniu keliu perduodamą dovaną, šeima iširo.
„Dėjau skersą“
Išsiskyrėm be kraujo. Palikau jai viską, susikroviau į plastikinį maišelį savo turtą ir sugrįžau pas tėvus į vieno kambario butelį. Daug neburnodami priėmė. Išskyrė kampą koridoriuke prie durų ir miegojau senoje metalinėje sulankstomoje lovoje, o dažniau tiesiai ant čiužino, pamesto prie laukujų durų. Tėvas labai pykdavo, kai naktį pradėdavau bildėti, skleisdamas tą lovą.
Mane toks gyvenimas tenkino. Motina maitino, skalbdavo, su tėvuku pagerdavome, o kai ji mirė, tai ir tėvui mergų parvesdavau.
Tėvas ilgai nenašlavo. Jis buvo sunkaus charakterio, pageriantis, bet neprasigėręs. Turėjo auksines rankas, pinigų, todėl netrukus apsireiškė buvusi jo meilužė, kuri pabandė paimti valdžią į savo rankas. Aš ją vadinau boba, o ji mane – Jis. Labai nesutarėme. Būdamas girtas vos neišmečiau jos iš ketvirto aukšto balkono. Spėjo pasprukti ir kelias dienas nesirodė.
Kai tėvas ją vedė, pasidarė dar aršesnė, bent jau mano atžvilgiu. Nors turėjo savo dviejų kambarių butą, bet gyveno pas mus. Naujos žmonos bute karaliavo jos sūnus. Kartą tėvas pabandė ten pasijusti šeimininku, tai parėjo su perplėštais marškiniais ir pasakė, kad ten kojos daugiau nekels.
Namo pareidavau vis rečiau ir vis labiau leidausi į dugną. Kol uždirbdavau pinigų, priimdavo viena kita sena pažįstama iš mano rato, o kai nebeliko noro, tiksliau, galimybės susirasti darbą, beliko vienintelis kelias – pas tėvą. Kaip vienturtis sūnus turėjau visą teisę į kelis kvadratus tėvo bute ir ėmiau ta teise naudotis.
Vėl miegojau ant čiužinio koridoriuje ir gyvenau iš tėvo malonės. Kartais padėdavau jam atlikti nelegalius darbus, ir jis visada sąžiningai pasidalindavo uždarbiu. Netriukšmavau, nesimušiau, bet mergą kartais parsivesdavau ir specialiai liepdavau jai garsiai dejuoti, kad boba nemiegotų. Dieną trindavausi prie parduotuvių ir po savo vaikystės rajoną.
„Dėjau skersą“ ant visą gyvenimą persekiojusios pareigos dirbti. Ką norėjau, tą dariau. Pas tėvą gaudavau išgerti, užkąsti, truputį pinigų, visokios labdaringos organizacijos duodavo rūbų, vieną kitą litą pats uždirbdavau, na, o moterys nelabai bedomino. Kartais su viena kita sukrisdavau, bet ne dėl malonumo, o dėl paties proceso.
Tėvo žmoną kas kartą ištikdavo isterijos priepuolis, kai aš įėjęs pro duris su visais rūbais lyg sarginis šuo įsitaisydavau ant čiužinio prie durų. Nei apeiti, nei peršokti. Burnojo, grasino, bet pati nesikraustė iš gerai įrengto buto.
Kartą ji atsivedė savo sūnų ir norėjo pagąsdinti. Aš tam piemeniui įrėmiau į kaklą peilį ir pasodinau ant balkono krašto. Daugiau jis nebesirodė. Jau buvau pasiekęs tą ribą, kai visas supantis pasaulis buvo žemiau klyno, bet prie konteinerių nesitryniau ir šiukšlyne negyvenau.
Tėvo seifas – svarbiau už tėvą
Vieną dieną parėjęs nebegalėjau atsirakinti durų. Kaimynai pasakė, kad tėvas ligoninėje, o jo žmona pakeitė spyną. Žinojau, kad ji sėdi bute, todėl nelaužiau, kad policijos neiškviestų. Kad nepražiopsočiau, įsitaisiau prie durų. Aš laukiau kol boba išlys, o ji laukė, kol Jis išsidangins. Ji pirma išlindo. Atėmiau raktus ir pasakiau, kad be tėvo neįleisiu. Paklausė ir nesirodė.
„Jei tėvas ligoninėje, tai kam jam televizorius“, – pagalvojau ir pardaviau jį su prabangiu staliuku, o už staliuko radau savadarbį seifą. Laužti nedrįsau, o atrakinti nesugebėjau.
„Kai numirs, su visa siena išlupsiu“, – nusprendžiau ir surengiau geras išgertuves savo draugužiams.
Tėvo nelankiau. Laikiausi jo paties principo – tikri vyrai turi patys išsikapstyti. Kad būtų iš ko išgerti į jo sveikatą, pardaviau mikrobangų krosnelę ir dar vieną kitą smulkmeną. Visko nespėjau. Tėvui padarė širdies šuntavimą ir tas tik atsigavęs išsiprašė namo. Jam ligoninė buvo baisiau už mirtį, o gal ir boba paskubino, nes kaimynai pranešė, kad pardavinėju tėvo turtą ir rengiu pasilinksminimus.
Tėvas iš ligoninės grįžo nebe toks aršus ir karingas. Įsitikinęs, kad seifas neišlaužtas, dėl televizoriaus, krosnelės ir kitų smulkmenų daug nebambėjo. Po širdies šuntavimo pats nebegėrė ir man nebeleido. Nebeturėjau sugėrovo, tai ir namo rečiau parsivilkdavau.
Tą kartą parėjau dar šiek tiek sąmoningas. Pagąsdinau šeimininkę, ta išlėkė net durų neužtrenkusi, bet pažadėjo sugrįžti ir nunuodyti. Likus vieniems, iš tėvo iškaulijau butelį. Nežinau, kiek jis gėrė, bet man daug nebereikėjo. Atsiguliau ne prie durų, o su visais rūbais įkritau į bobos vietą. Kaip per miglą pamenu, kaip tėvas mane bandė pakelti ir nutempti prie durų, o po to pats pakrito šalia.
Kai prabudau, tėvo nebuvo. Prie stalo sėdėjo kaimynė, tėvo sesuo ir boba.
„Tėvui insultas, ligoninėje mirtimi vaduojasi, o Jis guli apsidirbęs jo vietoje“,- sududeno boba. Norėjau kažką atsakyti, bet pamatęs kampe besikrapštantį vyrą nutylėjau. Atsisėdau ant lovos krašto ir klausydamas moralo akies krašteliu stebėjau vyrą.
„Atidariau“, – žvaliai tarė pilietis ir atsilošė. To tik ir telaukiau. Pačiupęs kėdę taip drožiau geradėjui per kuprą, kad tas palikęs instrumentus be žodžių išlėkė lauk. Kita kėde išvaikiau bobas ir priklaupiau prie tėvo seifo.
Tėvo mirtis
Ten buvo visas jo gyvenimas: partinis bilietas, garbės raštai už socialistinių planų vykdymą, dėžutė įvairių medalių, solidi suma pinigų, žiedas ir auskarai. Susišlaviau pinigus ir iškeliavau pas vieną iš savo moterų.
Kai vietoje pigios naminės atsinešiau konjako, geros užkandos ir padovanojau seife rastus, tikriausiai motinos, auskarus, Vanda (vardas pakeistas) iškarto suprato, kad man nusišypsojo laimė. Išvarė priklydusį pilietį, paguldė į jo vietą ir net sugebėjo pakelti beviltiškai nulinkusią potenciją.
Kitą dieną Vanda mano turtą įsidėjo į savo seifą ir pareiškė, kad nuo šiol ji kurs mūsų šviesų rytojų. Labai linksmai kūrė. Mano senajame rajone taip šviesu dar niekada nebuvo, nors draugei, gavus tokią pinigų sumą, prabudo šykštumas ir jį ėmė griežtai reguliuoti svečių kiekį ir kokybę. Bet kokių murzių nebeįsileido.
Šventę sutrikdė pasirodžiusi tėvo sesuo, kuri paprašė, kad aplankyčiau tėvą. Vanda iš mano tėvo pinigų nupirko vynuogių kekę, ir nukulniavau į pasimatymą. Kadangi boba nebuvo pasiruošusi slaugyti keturiolika metų vyresnį sutuoktinį, tai tėvo sesuo išmušė vietą slaugos namuose. Maitindamas gulintį tėvą vynuogėmis prisiminiau, kaip lankėme motiną. Nuėjome abu užkaušę, o ji... „Norėjai, laukei, va ir sulaukei, džiaukis“,- suriko ant visos palatos ir nusisuko. Nieko mums daugiau nepasakiusi po kelių dienų mirė. Niekada nesikišau į tėvų santykius, bet, kad šeimoje nėra darnos, mačiau ir jutau nuo vaikystės. Manau, motina turėjo rimtą pagrindą tarti tokius žodžius savo vyrui paskutinio pasimatymo metu.
Tėvas gulėdamas slaugos namuose nieko nekalbėjo. Sesutės juokais paklausiau, iš čia kur dažniau keliaujama – į kapines ar į namus? Ta visai rimtai atsakė – į kapines, pavertė ligonį ant šono ir negavusi arbatpinigių nepatenkinta išėjo.
Tėvas abejingai kramtė vynuoges. Tik daug vėliau sužinojau, kad diabetikui po insulto saldžios vynuogės – ne pats geriausias produktas. Nežinau, nuo jų ar nuo ko kito staigiai sukilo cukraus kiekis ir dar tą patį vakarą gražino jį atgal į ligoninę iš kurios nebeišsikapstė.
Benamio gyvenimas
Tėvo sesuo mane susirado tėvo laidojimo dieną. Buvau įkaušęs, bet ne girtas, nes naujoji šeimininkė truputį „prisuko kranelį“. Tačiau ir to užteko, kad mesdamas saują žemių vos pats neįkirtau į tėvo duobę. Po gedulingų pietų grįžau pas savo draugę.
Vanda nebuvo visai degradavusi, už mane jaunesnė, tai ir iš manęs tikėjosi kažko daugiau, o aš betikau skusti bulves jai ir jos draugams. Po pusmečio taip netikėtai iš tėvo seifo iškritusi laimė pasibaigė. Mano boba liepė eiti namo pas tėvo bobą ir užtrenkė duris, net neįdavusi polietileninio maišelio su daiktais. Tėvo našlė, pamojavusi po nosimi kažkokiais popieriais, pasakė, kad nebeturiu jokių teisių į butą. Parodė didelę špygą, o išėjęs iš buto kažkoks vyras nuleido nuo laiptų.
Kad ir kaip sunku buvo, bet prie konteinerių nėjau. Pinigų neturėjau, o veltui išgerti net ir draugužiai nebeduodavo, todėl nusidanginau pas pusbrolį į kaimą. Tas buvo rimtas ūkininkas. Už duonos kąsnį, pastogę reikėjo arti visą dieną. Išgerti neduodavo, o vietiniai kaimiečiai nesidalino su miesčioniu.
Neiškentęs pardaviau kelis bakelius dyzelino ir eidamas iš išgertuvių nukritau viduryje ganyklos kažkokių žolių kupetoje. Pajutau, kad kažkas judina už kojos. Prabudęs prietemoje pamačiau tikrą velnią. Dvi kojos, ragai, ausys. Nors pašokęs supratau, kad tai priekiu stovinti karvė, bet šokas buvo toks didelis, kad tekinas parlėkiau į ūkininko kiemą. Tas už pragertą dyzeliną, nuvežė į stotį, nupirko bilietą ir pats asmeniškai įsodino į autobusą.
Buvo dar nesantuokinis motinos vaikas. Kaip ir brolis, bet jis gyveno atskirą gyvenimą ir beveik nebendravome. Prieš keletą metų, po motinos laidotuvių, buvau pas jį savaitei įsikūręs. Tada visas miestelis dainavo „du broliai milžinai būna girti amžinai“. Kai pragėrėme jo kavalierską fondą ir niekas iš vietinių nebeskolino pinigų, brolio kobra prakeikė tokią giminystę ir kaip raupsuotąjį išvarė iš miestelio.
Taigi nebeturėjau kur eiti, todėl grįžau į savo vaikystės rajoną. Dar buvo ankstyvas ruduo, naktys nešaltos, tai bėdos nebuvo. Įsitikinau, kad mūsų žmonės ne tokie blogi, kaip kartais atrodo ar nori pasirodyti. Jei prašai pinigų, tai aprėkia, bet jei prašai duonos, dešros, dažnas duoda. Grįžęs iš kaimo jau beveik dvi savaites buvau negėręs, nes paprasčiausiai nebuvo už ką nusipirkti. Maisto užteko, rūbų turėjau, ir kol dar nebuvo šalta, rasdavau, kur permiegoti.
Iš duobės ištraukė meilė
Mano vaikystės rajone dar buvo likę keletas mano kartos žmonių, kurie niekur neišbėgo. Jie visi manęs vengė, nebendravo, išskyrus vieną. Senajame rajone tebegyveno mano vaikystės meilė. Prieš ją vienintelę man būdavo gėda. Ji niekada nepraeidavo pro šalį, draugiškai pakalbindavo, bet pinigų neduodavo, o nueidama juokais sakydavo: „Kai išsiblaivysi, ateik – priimsiu.“ Žinojau jos automobilį, kada išvažiuoja ir kada parvažiuoja iš darbo. Jau buvau išsiblaivęs, bet stebėjau ją iš toli ir nedrįsau prieiti. Vieną vakarą ji pati priėjo.
„Išsiblaivei? – paklausė, o aš iš visos dar likusios sveikatos pūstelėjau. - Na, tada užteks varvinti snarglį, einam namo.“ Tada pirmą kartą po daugelio metų pavalgiau vakarienę jaukių namų aplinkoje ir permiegojau švarioje lovoje. Laima dėl manęs pasiėmė atostogas. Ji buvo vyresnė, bet simpatiška, gerai išsilaikiusi, vieniša moteris.
Didžiausia gėda buvo pripažinti, kad mano vyriškumas jau ne toks, kokio gal jai norėtųsi. Palaidas gyvenimas, alkoholis, venerinė liga, miegojimai ant šaltos žemės neliko be pasekmių. Ji tai suprato ir nuramino, pasakiusi, kad mūsų amžiuje paprastas žmogaus artumas daug mielesnis, malonesnis nei seksas.
Moteris įdarbino mane įmonėje, kurioje pati dirbo, ir visą laiką buvome kartu. Kai įsidarbinant gydytojui pasakiau, kad nuo trylikos metų su nedidelėmis pertraukomis vartoju alkoholį ir rūkau, pasiūlė vardan mokslo išsitirti visapusiškai. Ir be tyrimų jaučiau, kad pas mane nebėra nei ką tirti, nei ką gydyti, todėl negaišau laiko ir neeikvojau pinigų.
Kai sveikata nebeleido dirbti, Laima pardavė butą triukšmingame senamiestyje ir persikėlėme į užmiestį. Nauji darbai, rūpesčiai pagyvino gyvenimą, net vištų užveisiau. Va taip ir gyvename.“
„Būčiau pasirinkęs visai negimti“
„O kaip dabar su šituo? Netraukia?“ – kelis kartus spragtelėjau per kaklą, kai tyla šiek tiek užsitęsė.
„Viskas. Anksčiau, kai rijau visokį brudą, joks velnias negriebė. Kai pas save priėmė Laima, beveik metus laikiausi negėręs. Po to netyčia tauraus gėrimo padauginau, ir išvežė kojomis į priekį. Tikriausiai buvo kažkas panašaus kaip tėvui. Kadangi tėvas turėjo bobą, o ne žmoną, tai nebeišsikapstė, o aš turiu Laimą, tai ta prikėlė ir ant kojų pastatė.
Žinok, kai buvau ale miręs, nemačiau jokių šviesų, tunelių ar kitų tų nesąmonių, apie kurias pasakoja komikai. Aš taip vadinu atsigavusius iš komos ir pasakojančius apie kelionę į pomirtinį pasaulį. Nesąmonė. Iš tikros mirties rankų niekas negrįžta ir nepasakoja, kaip ten yra. Tai, ką pasakoja atsigavę, yra paprasčiausios haliucinacijos. Patikėk, kad jas pamatytum, nereikia numirti, užtenka gerai pagerti“, – palingavo galva. „Kiek laiko gyveni be alkoholio?“
„Kai atsigavau, Laima pasakė – jei dar kartą nors pauostysiu, gyvą į morgą priduos, – Vidas pasilenkė ir kaip didžiulę paslaptį sušnibždėjo. – Žinok, mačiau tokių siaubingų haliucinacijų, kad rimtai išsigandau ir užsikodavau. Jau ketvirti metai nė lašo. Ir manoji patenkinta, ir pačiam ramiau, va, ateina.“
Prie mūsų priėjo Laima. Jos nepažinojau, nes ji buvo vyresnės kartos. Persimetėme keliais žodžiais, ir jie nuėjo.
Staiga Vidas apsisuko sugrįžo ir priėjęs tyliai tarė: „Žmonės negali pasirinkti, kur ir kada gimti, bet jie, jei nori, gali pasirinkti, kur, kada ir kaip mirti. Ne, aš nekalbu apie savižudybes. Tai negarbinga ir žema. Pragyvenęs beveik visą gyvenimą purve, turėjau galimybę pasirinkti – numirti patvoryje ar švariuose namuose, šalia artimo ir mylimo žmogaus.
Aš pasirinkau pastarąją, bet jei būčiau galėjęs pasirinkti, kur ir kada gimti, būčiau pasirinkęs visai negimti.“
Net nežinau, ar jis teisus. Po kurio laiko išgirdau, kad Vidas mirė. Kiekvienam savas kelias, savi tiltai ir savi vargai, kuriuos turi pereiti visi atėję į šį pasaulį.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų sausio 23 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
