Bet aš – dar ne, todėl nelinkėčiau mums susitikt akis į akį, nes už savo veiksmus neatsakau. Iš vienos pusės, susitikimo tarsi norėčiau išvengti, iš kitos pusės – noriu pamatyti tavo, menkysta, akis ir paklaust ar dar pameni...
Ar pameni tą dieną, kaip man buvo kokie 5-6 metai? Tu atvykai pas mus į svečius. Mano mama tuomet studijavo, buvo išvykusi į sesiją, o vaikus palikusi prižiūrėti tėvui. Tu – mano tetos vyras. Gerai nepamenu, ar su buteliu, ar be jo tu atvykai pas mus, bet greitai vaišėms buvo padengtas stalas.
Tu juk ir pats turėjai daug vaikų. Visi mes – panašaus amžiaus. Išgėręs tuomet ruošeisi vykti namo, pasiūlei ir man kartu – neva, aplankysiu pusbrolius, pusseseres... Dar mums beeinant link autobusų stoties, tu sustojai ir passakei: ″Pabučiuok mane.″
Tiesą sakant, nenorėjau tavęs pabučiuot. Tada pagrasinai, kad nesiveši, tai pakštelėjau į žandą, nesupratusi, kam to reikia.
Atsimenu, kad smagu buvo tą dieną pamatyti išsiilgtus giminaičius. Tik tu buvai jau girtas. Teta vakare mus, vaikus, suguldė, o pati išėjo miegot pas kaimynus, nes tavo agresyvus elgesys nežadėjo ramybės. Lovoje miegojome trise – su pussesere ir pusbroliu. Tame pačiame kambaryje miegojo ir kiti du patys mažiausi tavo vaikai.
Naktį prabudau nesuprasdama, kas vyksta. Tu, menkysta, pakėlęs mano kojas lietei mane savo liežuviu, pirštais. Tada nieko nesupratau, jaučiau tik gėdą. Pradėjo riedėti ašaros, pasakiau, kad noriu į tualetą, o tuo metu pradėjo verkti jauniausia tavo dukra. Paleidai mane.
Tik, deja, tualeto jūs neturėjote – jį atstojo virtuvėje pastatytas kibiras. Ėjai kartu su manimi ir spoksojai, o aš nedrįsau prie tavęs nusišlapinti. Tą naktį ilgai neužmigau, o ryte prašiau, kad teta kuo greičiau palydėtų iki autobuso. Ir visą laiką jaučiau gėdą. Ją jaučiu ir dabar. Niekam iš artimųjų to nepasakojau. Niekas to nežino iki šiol.
Tik baisiausia, kad kai pati turiu jau pilnametę dukrą, vis pagalvoju apie tokius iškrypėlius kaip tu. Gal tai ir ne pasaulio pabaiga, bet mane sutraumavai, atėmei gyvenime vieną iš malonumų... Atlikti šito veiksmo neleidau nei vienam mylėtam vyrui, nes tuoj pat iš atminties išnirdavai tu. Ačiū Dievui, kad nenuėjai toliau.
Nežinau, kaip tave vadinti. Ar pats prisimeni tai? O gal tą darei ir savo vaikams? Nepamiršk, kad kol tu gyvas, aš tave stebiu. Dažnai pravažiuoju pro tą vietą, kur tu, menkysta, egzistuoji – per daug gerai įtaisytas savo įtakingo giminaičio. Tikėk, kad aš rasiu būdą tau atkeršyt... Vieną dieną – pamatysi, aš tau dar viską priminsiu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
