Šeštadienį (sausio 30 dieną) apie 11 val. ryto lauke lipdama laiptais išgirdau, kaip koridoriuje prie lauko durų parkrito žmogus. Įėjusi tik spėjau pamatyti be sąmonės ant šalto grindinio gulintį senolį, prie galvos telkšojo kraujas.
Prieš mane ėjęs vyriškis jau buvo prišokęs prie jo, o aš bėgau kviesti pagalbos. Arčiausiai darbuotojos buvo prie rūbinės. Paprašiau, kad iškviestų medikus, bet man, kaip ir prieš tai pagalbos prašiusiai moteriai, buvo pakartota, jog skambinčiau numeriu 112. Todėl, kad jų medikai atsisako ateiti, o ir neatsako už tą situaciją. Nors senolis gulėjo Kauno klinikų patalpose, o ne kur nors gatvėje...
Pasibaisėjusi tokiu abejingumu, drebančiomis rankomis rinkdama 112, grįžau prie senolio. Jis tuo metu atgavo sąmonę. Pasižiūrėjusi į jo veidą pamačiau, jog tai – mano tėtis, kuris tuo metu gulėjo klinikose!
Net nepajutau, kaip atsiklaupiau prie jo ir nevaldydama ašarų pradėjau šaukti, jog jis – pacientas, guli čia! Ir kad turi būti būti tuojau pat pakviesti medikai! Tepasakiau, jog tėtis guli 4 aukšte, gastro... skyriuje – niekaip nesugebėjau užbaigti pavadinimo, nes buvau apimta šoko.
Glosčiau tėtį, raminau, kad viskas bus gerai ir nesijaudintų. Tik tada mane išgirdo aplinkiniai, bet vėlgi – kilo sumaištis, nes niekas nežinojo skyrių numerių. Gal tik po 5 minučių atėjo seselė, apvalė kraują. Toliau laukėme pagalbos.
Tėtis krito net 2 kartus toje pačioje vietoje, antrasis smūgis buvo labai stiprus. Žmonių vestibiulyje buvo daugiau kaip 20, bet iš jų tik viena moteris bandė pakviesti pagalbą ir visą laiką buvo su mumis. Kalbino mano tėtį, jog vėl neprarastų sąmonės.
Labai noriu padėkoti jai bei kitam vyriškiui, kurie neliko abejingi nelaimei – ačiū iš visos širdies.
Dar po kiek laiko atėjo medikai, bet kadangi tėtis buvo sąmoningas, jo net neapžiūrėjo ir iškart pasodino į neįgaliojo vežimėlį (jis nesugebėjo net pastovėti). Tada jis buvo nuvežtas atgal į skyrių, kur gavo reikiamą pagalbą.
Visą gyvenimą tokiose įstaigose jaučiausi saugiausiai, o Kauno klinikas laikiau geriausia gydymo įstaiga Lietuvoje. Bet po tokio įvykio likau pasibaisėjusi. Žmogui reikia medicinos pagalbos, jis yra klinikų patalpose, o pagalbą suteikti atsisakoma ir liepiama skambinti 112.
Tikrai nežinau, kaip būtų pasibaigusi ši situacija, jei nebūčiau buvusi šalia. Juk gali į tokią padėtį papulti bet kas. O jei žmogui širdis stoja? Net baisu pagalvoti, kad medikai šalia, o pagalbos nėra.
Labai įdomu, kas tokias protingas taisykles sugalvojo...
***
Kauno klinikų pateiktame atsakyme apgailestaujama dėl įvykusios situacijos ir pasakojama, kaip nelaimės atveju suteikti pirminę pagalbą.
„Apgailestaujame dėl ligoninėje įvykusio incidento ir patirtų išgyvenimų laukiant medikų pagalbos. Tačiau neabejojame, kad pirmosios pagalbos įgūdžiai ir žinios būtini kiekvienam.
Neretai ištikus netikėtai situacijai žmonės pastebi, kad laikas tarsi sustoja, todėl galima suprasti laiško autorę, kad sunku įvertinti, kiek reikėjo palaukti. Be abejo, didelės įstaigos teritorijoje, kur kasdien praeina daugiatūkstantinis srautas, kartais pasitaiko įvairių situacijų – nuo buitinių traumų iki pavojingų gyvybei sutrikimų.
Kauno klinikose yra patvirtinta tvarka, pagal kurią teikiama būtinoji pagalba, jei jos prireikia ligoninėje, ir ką reikia daryti, jei staigi mirtis įvyksta ne ligoninės skyriuje, o kitur įstaigos teritorijoje. Kadangi skaitytojos aprašomu atveju ligonis greitai atgavo sąmonę ir paaiškėjo, kad jis gydomas stacionaro skyriuje, gaivinimo komanda į įvykio vietą nebuvo kviečiama.
Šiuo atveju buvo informuotas skyriaus, kuriame pacientas gydomas, personalas, kuris jį parvežė atgal į skyrių ir ten suteikė reikalingą pagalbą. Pacientui skyriuje buvo atlikti visi reikalingi tyrimai, jie patvirtino, kad gyvybei pavojingų sužalojimų nėra. Šiuo metu pacientas jaučiasi gerai, tęsiamas gydymas dėl ligos, dėl kurios jis ir pateko į ligoninę.
Ne visi baltą chalatą vilkintys asmenys yra gydytojai ar slaugytojai, kai kurie jų yra net ne Kauno klinikų darbuotojai (studentai, kitų įstaigų medicinos personalas, kuris į Kauno klinikas atvyksta dėl įvairiausių priežasčių).
Kvalifikuotas medicinos personalas nelieka abejingas ir visada reaguoja tinkamai, taip yra buvę ne kartą, o apsaugos darbuotojai ar kiti personalo atstovai, kurie nėra medikai, žino, kaip susisiekti su gaivinimo komandomis, kurios dirba skirtinguose ligoninės padaliniuose. Mūsų gaivinimo komandos į tokį pagalbos šauksmą reaguoja nedelsdamos, tačiau nubėgti iki įvykio vietos užtrunka keletą minučių.
Įvykus nelaimei Kauno klinikų teritorijos vietoje, kuri yra toliau nuo pagrindinių ligoninės pastatų, visada racionalu skambinti greitosios medicinos pagalbos telefonu (bendruoju pagalbos numeriu 112 arba tiesiai medikams numeriu 033).
Greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbantys dispečeriai, vadovaudamiesi specialiais protokolais, patars, ką daryti, o reikalui esant telefonu duos nurodymus, kaip gaivinti staigios mirties ištiktą asmenį. Šiuo atveju yra geriau pradėti gaivinimą ir nepalikti asmens vieno ieškant pagalbos. Be to, verta prisiminti, kad pirmąją pagalbą gali suteikti ne tik medikai.
Jei jūsų akivaizdoje parkrinta žmogus, pirmiausia reikia įvertinti, ar jis sąmoningas ir kvėpuoja. Priėję žmogų pajudinkite, paklauskite, kaip jaučiasi, ar girdi jus, paprašykite atsimerkti. Jei žmogus į kalbinimą ar judinimą reaguoja, vadinasi, jis kvėpuoja, tuomet reikia apžiūrėti, ar nėra sunkių sužalojimų, dėl kurių jis gali nukraujuoti.
Jei sumušimai, žaizdos tik paviršinės, nėra gausaus kraujavimo, jas pakanka pridengti švariu audiniu ir laukti pagalbos. Jei žmogus nesąmoningas (nereaguoja į kalbinimą, pajudinimą) ir nekvėpuoja, tokiu atveju labai svarbu, kad būtų kuo anksčiau iškviesta pagalba.
Paskambinus greitosios medicinos pagalbos telefonu, dispečeris, priėmęs kvietimą ir išsiuntęs ekipažą į įvykio vietą, telefonu patars, kokius veiksmus reikia atlikti iki pagalbos atvykimo, o mūsų įstaigoje šalia esantys gydytojai ir slaugytojai pradės gaivinti, kol atvyks speciali gaivinimo įrangą turinti mūsų ligoninės brigada.
Pridėtame paveikslėlyje pateikta veiksmų seka, kaip gaivinti laukiant medikų“, – Kauno klinikų atsakymą pateikė Viešosios komunikacijos tarnybos vadovė Milda Dambrauskienė.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
