Reikėtų rašyti „tėvas“ kabutėse, jei paliko tą merginą besilaukiančią. Kiek mes suprantame iš viešoje erdvėje paminėtų mamos gyvenimo detalių, absoliučiai nesirūpino gimusio vaikučio gerove.
Jeigu svarstoma, kad moterį greičiausiai užklupo pogimdyvinė depresija, lėmusi tokį baisų veiksmą, kodėl niekas nekalba apie tai, kokią atsakomybės dalį už įvykusį faktą turi prisiimti vaiko tėvas?
Kokią bausmę turėtų siūlyti prokuroras tokiam vyrui, kuris paliko bejėgiškos būklės besilaukiančią jauną merginą, o vėliau paliko ją vieną spręsti visų gyvenimiškų rūpesčių ir absoliučiai nesirūpino savo vaiku?
Kaip tokį „vyrą“ šioje situacijoje, šioje byloje nubaustų teismas? Kokia atsakomybės dalis turėtų tekti „tėvui“, kurio elgesys privedė vaiko mamą prie tokios psichologinės būsenos, kad ji šitaip pasielgtų?
Atsakymą žinome visi Lietuvoje – niekaip. Nes nėra tokio įstatymo, kuris baustų vyrą už tai, kad jis žadėjo mylėti, gal net mylėjo, prikalbėjo jai, kaip jie kartu gyvens, „pagamino“ vaiką, o paskui paliko tą merginą vieną su jų vaiku.
Gal ta mergina – o tokių atvejų pilna – nenorėjo tapti žudike ir nesidarė aborto, o tam „vyrui“ nusispjaut, kaip ir iš ko gyvena ta jo vaiko motina su jų vaiku. Ir ji visiškai viena turi kaip nori suktis, kad išgyventų ir užaugintų kūdikį.
Tas, kas turi vaikų, žino, kad tai tikrai nėra lengva ir paprasta, jeigu esi be šeimos paramos, negauni normalios motinystės išmokos. Pagaliau, esi jauna ir nežinai, kaip auginti kūdikį.
Todėl atsakingi už kūdikių auginimą pagal įstatymus yra abu tėvai. Turėtų būti, bet taip realiai – nėra. Nes mūsų tautoje, kultūriniame ir socialiniame mentalitete kažkodėl beveik išnyko toks dalykas, kaip vyro auklėjimas būti vyru. Tai yra, nebėgti nuo atsakomybės už savo poelgį – vaikelio pradėjimą.
Ir nereikia moralo, kad mergina galėjo saugotis, kad nepastotų – nes ji gal neturėjo žinių, o gal pinigų apsaugos priemonėms. Pagaliau, vyrai irgi žino tokį daiktą, kaip prezervatyvas, jeigu jau nenori turėti vaikų.
Juk čia svarbiausia faktas, kad tūkstančiai išsilavinusių, „padėtį turinčių“, gerbiamų Lietuvos vyrų, kurie viešai deklaruoja savo aukščiausias moralines vertybes, pabėga į krūmus, išgirdę, kad jų mylimoji jai pačiai netikėtai pradeda lauktis jų vaiko.
Ir netgi žinau atvejį, kai keturių vaikų tėvas po skyrybų pareiškė vaikų mamai, kad jis – vaikų neišlaikys, nes – „dabar tai tik tavo vaikai“...
Normali moteris, palikta mylimojo, vaikutį ryžtasi auginti viena. Ką tai reiškia, jei esi kaime, kur esi „k...“, jei „pasidarai“ vaiką, turėtumte žinoti visi, kurie bent kartą buvo įkišę nosį į Lietuvos kaimą.
Psichologinis krūvis dėl atsakomybės už kūdikį, nežinia dėl ateities ir siaubingas visuomenės spaudimas dėl to, kad tave paliko tas, kuris žadėjo tave mylėti – reiškia, tu bloga moteris. Tu nesidarei aborto, reiškia, pati kalta – reiškia, tu tyčia pastojai. Tu esi bloga, nes tu esi viena, be vyro.
Visokie tokie „srautai“ užgriūna jauną mamą, kai ją palieka besilaukiančią vyras, kuriuo ji patikėjo. Ir net stipriausios psichikos moteris tokiu atveju palūžta. Ypač jei tau pačiai reikia iki ir iškart po vaiko gimimo rūpintis ne tik juo, o ir lėšomis pragyvenimui.
Net ir darnioje šeimoje gyvenančioms moterims dažnai „nuvažiuoja stogas“ po vaiko gimimo. Ir tik vaikų tėvai, šalia esantys kiti šeimos nariai, kurie padeda toms mamoms, išgelbsti daugelį kūdikių nuo panašios lemties, kaip apkalbamu atveju.
Vaiką auginti yra sunku. Net ir planuotą. Paklauskite savęs, mamos ir tėčiai, ar tikrai jau taip niekada niekada nebuvo jums taip sunku ištverti tėvystės ir motinystės iššūkių? Ar taip jau niekada nepagalvojote, kaip būtų gera, kad bent porai dienų zirziantys, sergantys, dėmesio reikalaujantys vaikai dingtų kur nors?
Pagalvojate. Todėl paliekate vaikus močiutėms ir pasiimate porą dienų “atostogų nuo tėvystės-mamystės“. Šita jauna mama neturėjo tokios galimybės.
Bet jeigu ji būtų norėjusi atsikratyti vaiko, ji nebūtų lėkusi pas kaimyną. Ji būtų tai slėpusi. Dabar jai laikinai aptemo protas. Jos siela neatlaikė viso šito gyvenimo jai pateikto išbandymo. Ir ji visą gyvenimą gailėsis šito savo poelgio. Ir duok Dieve, kad nenusižudytų kur nors kada nors, nes vaikas, neturintis tėvo, nebeteks ir mamos...
Ir nedrįskite kalbėti apie „krizių centrus“, kurie kaimo moterims yra nepasiekiami. Neveikia jokia pagalbos sistema, nes nuolatos susiduriu su nelauktai pastojusiomis merginomis, kurias palieka tie „vyrai“...
Ir jos visos – normalios, geros, moralios, išsilavinusios merginos. Ir visos jos yra tokios būklės, kad Lietuvoje šulinių neužtektų, jeigu būdamas su jomis negebėtum atpažinti tos būsenos, kai reikia nepaleisti jos iš akių, nes ji iš nevilties gali padaryti bet ką tiek sau, tiek tam, kuris nekaltas.
Ir vis tiek kasdien mintyse meldiesi, kad tik toms jaunoms mamoms užtektų vidinių jėgų ir stiprybės kasdienėje buityje auginant kūdikius... Ir dar mintyse prašai dievų, kad tie „vyrai“, kurie žada mylėti, o paskui pabėga, pagaliau ateitų į protą ir baigtų taip niekingai žaisti su žmonėmis.
Taigi, kartoju klausimą: kodėl mūsų šalyje iki šiol visuomenė taip toleruoja tuos, kurie palieka besilaukiančias moteris? Kodėl nemokome savo sūnų, vyrų atsakomybės už tą kūdikį, kuris atsirado dėl jų veiksmų? Ir – kodėl jokia teisinė atsakomybė netaikoma tokiems „tėvams“, kuriems nusispjaut, tiek į „mylimąją“, tiek į jųdviejų vaiką...
Gerb. šios bylos prokurore, gal vis dėlto pagalvokite ir apie „tėvo“ vaidmenį šioje baisioje situacijoje?
Beje, pastaba komentatoriams: aš nesu feministė, turiu šeimą, myliu ir gerbiu normalius vyrus, kurie padeda augti savo vaikams. Bet kokiu atveju.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
